Pradžios 31:1–55
31 Kartą Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbant: „Jokūbas pasiglemžė viską, kas priklauso mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo gero jis susikrovė visą šitą turtą.“+
2 Be to, jis pastebėjo, kad ir paties Labano požiūris į jį pasikeitė.+
3 Tada Jehova prabilo į Jokūbą: „Grįžk į savo protėvių žemę, pas savo gimines.+ Aš būsiu su tavimi.“
4 Jokūbas siuntė Rachelei ir Lėjai žinią, kad tos ateitų į laukus, prie kaimenės.
5 Jis joms kalbėjo:
„Matau, kad jūsų tėvo požiūris į mane pasikeitė.+ Tačiau mano tėvo Dievas yra su manimi.+
6 Gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui negailėdamas jėgų,+
7 o jis mėgino mane apgauti ir dešimt kartų keitė mano atlygį. Vis dėlto Dievas jam neleido manęs nuskriausti.
8 Kai Labanas sakė: ‘Teatitenka tau kaip atlygis dėmėtieji’, visa kaimenė vedė dėmėtus. O kai sakė: ‘Tebus tavo atlygis dryžuotieji’, kaimenė vedė dryžuotus.+
9 Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.
10 Kartą, atėjus kaimenių vaisinimosi metui, sapnavau, kad ožiai, besikergiantys su patelėmis, yra dryžuoti, dėmėti ir margi.+
11 Paskui sapne išgirdau Dievo angelo balsą: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
12 Angelas ir sako: ‘Pakelk akis ir pažiūrėk: visi ožiai, besikergiantys su patelėmis, yra dryžuoti, dėmėti ir margi. Taip yra dėl to, kad aš mačiau, kaip Labanas su tavimi elgiasi.+
13 Aš esu Dievas, pasirodęs tau Betelyje,+ kur tu patepei paminklą ir davei man įžadą.+ Dabar kelkis ir eik iš šios žemės, grįžk į savo gimtąjį kraštą.’“+
14 Rachelė su Lėja tarė: „Argi mudvi dar galime tikėtis ką paveldėti iš savo tėvo?
15 Ar nelaiko jis mūsų svetimomis? Juk jis mus pardavė, o dabar ryja pinigus, kuriuos už mus gavo!+
16 Viskas, ką Dievas iš mūsų tėvo atėmė, priklauso mums ir mūsų vaikams.+ Užtat daryk viską, kaip Dievas tau nurodė.“+
17 Jokūbas atsikėlė, užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių+
18 ir su visomis savo kaimenėmis, visu turtu ir gyvuliais – su viskuo, ką buvo įsigijęs+ Padan Arame, – leidosi pas savo tėvą Izaoką į Kanaano kraštą.+
19 Labanas tuo metu buvo išėjęs kirpti avių. Tėvui nesant namuose, Rachelė pavogė šeimos dievukus*.+
20 Taigi Jokūbas su aramėju Labanu pasielgė gudriai – nieko jam nesakęs pabėgo.
21 Pasiėmęs viską, ką turi, jis persikėlė per Upę*+ ir patraukė į Gileado aukštumas.+
22 Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo.
23 Susikvietęs savo brolius*, jis vijosi Jokūbą septynias dienas ir pasivijo Gileado aukštumose.
24 Tačiau naktį aramėjui Labanui+ sapne pasirodė Dievas+ ir įspėjo: „Pagalvok, ar tai, ką ruošiesi pasakyti Jokūbui, yra gera ar bloga.“*+
25 Kai Labanas pasivijo Jokūbą, šis buvo aukštumose pasistatęs palapinę. Gileado aukštumose stovyklą su savo broliais įsirengė ir Labanas.
26 Labanas atėjęs paklausė Jokūbo: „Ką tu padarei? Kodėl mane apgavai ir išsivedei mano dukteris, tarsi jos būtų kokios belaisvės?
27 Kodėl mane apgavai ir slapta, nieko nesakęs pabėgai? Juk būčiau išlydėjęs su linksmybėmis ir dainomis, su būgneliais ir lyra.
28 Nedavei nė progos atsibučiuoti su vaikaičiais* ir su dukterimis. Pasielgei kvailai.
29 Galėčiau jums ką pikta padaryti, bet jūsų tėvo Dievas šią naktį mane įspėjo: ‘Pagalvok, ar tai, ką ruošiesi pasakyti Jokūbui, yra gera ar bloga.’+
30 Tiek to, suprantu, kad išsiilgai savo tėvo namų, todėl iškeliavai. Bet kodėl pavogei mano dievus?“+
31 Jokūbas Labanui atsakė: „Išėjau slapčia, nes bijojau, kad atimsi iš manęs savo dukteris.
32 O tas, pas ką rasi savo dievukus, tebus nubaustas mirtimi. Mūsų brolių akivaizdoje patikrink, ką turiu, ir galėsi atsiimti, kas tavo.“ Jokūbas nežinojo, kad tuos dievukus paėmė Rachelė.
33 Taigi Labanas nuėjo į Jokūbo, Lėjos, į abiejų tarnaičių+ palapines, bet savo dievukų nerado. Paskiausiai, išėjęs iš Lėjos palapinės, įžengė į Rachelės palapinę.
34 Tuo tarpu Rachelė, paėmusi šeimos dievukus*, paslėpė juos kupranugario balne ir ant jo atsisėdo. Labanas įėjęs išieškojo visą palapinę, bet jų nerado.
35 Rachelė tėvui sakė: „Nepyk, mano viešpatie. Negaliu atsikelti, nes mane užklupo tai, kas būna moterims.“+ Taigi, kad ir kiek ieškojo, Labanas dievukų nerado.+
36 Jokūbas supyko ant Labano ir pradėjo ant jo bartis. „Kuo aš nusikaltau? – sakė jis. – Už kokią nuodėmę taip įnirtingai mane vijaisi?
37 Išrausei visus mano daiktus ir ką gi savo radai? Padėk čia, mano ir savo brolių akivaizdoje, ir tegul jie nusprendžia, kuris iš mūsų teisus.
38 Per visus tuos dvidešimt metų, kuriuos pas tave išbuvau, tavo avys ir ožkos nė karto neišsimetė.+ Nė vieno tavo avino nepaėmiau sau maistui.
39 Nė vieno žvėrių sudraskyto gyvulio+ tau nenešiau – pats padengdavau nuostolį. Tu reikalaudavai, kad atlyginčiau už kiekvieną gyvulį, pavogtą dienos ar nakties metu.
40 Dieną mane alindavo karštis, naktį kęsdavau šaltį, akių sudėti negalėdavau.+
41 Taip ištarnavau tavo namuose dvidešimt metų – keturiolika už abi tavo dukteris ir šešerius už kaimenes. O tu dešimt kartų keitei mano atlygį.+
42 Jeigu mano tėvo Dievas,+ Abraomo Dievas ir Dievas, kurio bijojo Izaokas,*+ nebūtų buvęs su manimi, būtum išvaręs mane tuščiomis. Dievas matė visą mano vargą ir rankų triūsą, todėl ir perspėjo tave šią naktį.“+
43 Labanas Jokūbui atsakė: „Šios dukterys yra mano dukterys, jų vaikai yra ir mano vaikai, šios kaimenės – mano kaimenės. Viskas, ką matai, priklauso man ir mano dukterims. Negi aš galėčiau šiandien nuskriausti jas ar jų vaikus?
44 Tad sudarykime sandorą, tebus ji tarsi liudytojas tarp mudviejų.“
45 Taigi Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.+
46 Paskui paliepė savo vyrams*: „Parinkite akmenų.“ Tie pririnko ir sudėjo visus į krūvą. Paskui visi prie tų sukrautų akmenų valgė.
47 Labanas pavadino tą akmenų krūvą Jegar Sahaduta*, o Jokūbas – Galedu*.
48 Labanas tarė: „Ši akmenų krūva nuo šiandien bus tarsi liudytojas tarp manęs ir tavęs.“ Todėl ji ir buvo pavadinta Galedu.+
49 Ji buvo pavadinta ir Micpa*, nes Labanas sakė taip: „Tegul stebi mus Jehova, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę.
50 Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi daugiau moterų, atmink, kad nesant žmogaus, galinčio paliudyti, Dievas bus liudytojas tarp mudviejų.“
51 Labanas Jokūbui dar sakė: „Štai akmenų krūva, štai paminklas mudviejų sandorai paliudyti.
52 Ši akmenų krūva bus liudytojas ir liudijimo paminklas.+ Ji liudys mudviejų sandorą, kad nei aš, nei tu nežengsime toliau šios krūvos vienas kitam pikta daryti.
53 Abraomo Dievas,+ Nahoro Dievas ir jų tėvo Dievas tebus mudviejų teisėjas.“ Tada Jokūbas prisiekė tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas*.+
54 Paskui Jokūbas aukojo ant kalno auką ir pakvietė visus* valgyti duonos. Jie pavalgė ir pasiliko ant kalno nakvoti.
55 Labanas atsikėlė anksti rytą, atsibučiavo su savo vaikaičiais*+ ir dukterimis, palaimino juos+ ir leidosi atgal į namus.+
Išnašos
^ T. y. Eufratą.
^ Arba „giminaičius“.
^ Pažod. „Žiūrėk, nekalbėk su Jokūbu nuo gero iki blogo“.
^ Pažod. „sūnumis“.
^ Pažod. „ir Izaoko baimė“.
^ Pažod. „broliams“.
^ Išvertus iš aram. kalbos – „liudijimo krūva“.
^ Išvertus iš hebr. kalbos – „liudijimo krūva“.
^ Išvertus iš hebr. kalbos – „sargybos bokštas“, „stebėjimo bokštas“.
^ Pažod. „savo tėvo Izaoko baime“.
^ Arba „brolius“.
^ Pažod. „sūnumis“.
