Rūtos 1:1–22
1 Teisėjų+ laikais* šalyje kilo badas. Vienas žmogus, pasiėmęs žmoną ir du sūnus, iškeliavo iš Judo Betliejaus+ ir apsigyveno Moabo krašte.+
2 Vyras buvo vardu Elimelechas*, jo žmona – Noomė*, o du jo sūnūs – Machlonas* ir Kiljonas*. Jie buvo iš Efratos, iš Judo Betliejaus. Taigi, visi atėjo į Moabo kraštą ir tenai įsikūrė.
3 Po kurio laiko tasai Elimelechas mirė, ir jo žmona Noomė liko su dviem sūnumis.
4 Šie sau į žmonas paėmė moabites: vienos vardas buvo Orpa, kitos – Rūta.+ Gyveno jie ten apie dešimt metų.
5 Tada ir abu Noomės sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų vaikų ir vyro.
6 Vieną dieną Noomė su marčiomis išsiruošė iš Moabo krašto keliauti atgal, mat Moabe buvo girdėjusi, kad Jehova pažvelgė į savo tautą ir davė jiems duonos.
7 Taigi Noomė iškeliavo iš ten, kur gyveno su abiem marčiomis. Pakeliui į Judo kraštą
8 savo marčioms ji tarė: „Eikite, grįžkite kiekviena į savo motinos namus. Teparodo Jehova jums ištikimą meilę,+ kaip kad jūs parodėte savo mirusiems vyrams ir man.
9 Teduoda Jehova kiekvienai jūsų atrasti prieglobstį* savo vyro namuose.“+ Tai ištarusi, Noomė jas pabučiavo. Marčios ėmė raudoti
10 ir sakė: „Ne, mudvi eisime su tavimi pas tavo tautą.“
11 Bet Noomė atkalbinėjo: „Grįžkite, mano dukros. Kam jums su manimi eiti? Ar begaliu susilaukti sūnų, kurie taptų jūsų vyrais?+
12 Grįžkite, mano dukros. Eikite, juk aš per sena tekėti. Net jeigu vilčiausi dar šiąnakt išeiti už vyro ir jeigu pagimdyčiau sūnų̃,
13 negi lauktumėte, kol jie užaugs? Argi dėl jų dabar atsisakytumėte tekėti? Ne, mano dukros. Man liūdna darosi, kai apie jus pagalvoju, nes Jehovos ranka pakilo prieš mane.“+
14 Ir jiedvi vėl ėmė raudoti. Orpa pabučiavo anytą ir nuėjo, o Rūta nuo anytos nesitraukė.
15 Noomė tarė: „Štai tavo svainė, našlė būdama, grįžo pas savo tautiečius ir savo dievus. Grįžk ir tu, kaip kad tavo svainė.“
16 Rūta į tai atsakė: „Neprašyk, kad tave palikčiau ir su tavimi nebeičiau. Nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš. Kur nakvosi tu, ten nakvosiu ir aš. Tavo tauta bus mano tauta, tavo Dievas – mano Dievas.+
17 Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Tenubaudžia mane Jehova ir dar teprideda, jei kas kitas, o ne mirtis, mane nuo tavęs atskirtų.“
18 Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi keliauti drauge, Noomė liovėsi ją atkalbinėti.
19 Taigi jiedvi ėjo, kol pasiekė Betliejų.+ Joms atėjus į Betliejų, sujudo visas miestas. Moterys kalbėjo: „Ar čia Noomė?“
20 Ši moterims sakė: „Nebevadinkite manęs Noome*. Vadinkite mane Mara*, nes Visagalis labai apkartino man gyvenimą.+
21 Išėjau turėdama viską, o pargrąžino mane Jehova tuščiomis. Kam bevadinti mane Noome, jeigu pats Jehova prieš mane stojo, jeigu Visagalis užtraukė man nelaimę?“+
22 Štai taip Noomė pargrįžo iš Moabo krašto,+ o kartu su ja atkeliavo ir jos marti, moabitė Rūta. Į Betliejų jos atėjo miežiapjūtės pradžioje.+
Išnašos
^ Pažod. „Tomis dienomis, kai teisė teisėjai“.
^ Išvertus – „mano Dievas yra karalius“.
^ Išvertus – „malonioji“.
^ Vardas galbūt kilęs iš hebr. žodžio, reiškiančio „nusilpti“, „pasiligoti“.
^ Išvertus – „menkstantis“, „besibaigiantis“.
^ Pažod. „poilsio vietą“.
^ Išvertus – „malonioji“.
^ Išvertus – „apkartusioji“.
