Morkaus 11:1–33
11 Jiems artinantis prie Jeruzalės ir jau esant netoli Betfagės ir Betanijos,+ ant Alyvmedžių kalno*, jis pasiuntė du savo mokinius+
2 ir pasakė jiems: „Eikite į kaimą, esantį priešais, ir vos įėję pamatysite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus dar nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite.
3 O jeigu kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’, tarkite: ‘Jo reikia Viešpačiui, jis netrukus jį grąžins.’“
4 Tie nuėję rado skersgatvyje asilaitį, pririštą prie durų, ir jį atrišo.+
5 Kai kurie iš ten stovinčių paklausė: „Ką darote? Kodėl atrišate asilaitį?“
6 Mokiniai atsakė, kaip Jėzus buvo liepęs, ir anie leido jiems eiti.
7 Jie atvedė tą asilaitį+ pas Jėzų, apklojo savo apsiaustais ir Jėzus ant jo atsisėdo.+
8 Daugelis tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti – žalias šakas, nukirtę laukuose.+
9 Žmonės, einantys pirma jo ir sekantys iš paskos, šaukė: „Dieve, sergėk jį!+ Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+
10 Palaiminta ateinanti mūsų tėvo Dovydo Karalystė!+ Tu, kuris esi aukštybėse, sergėk jį!“
11 Jėzus įžengė į Jeruzalę ir nuėjo į šventyklą.+ Viską apžiūrėjęs, jis patraukė su Dvylika į Betaniją, nes buvo jau vėlyva valanda.
12 Kitą dieną jiems beeinant iš Betanijos Jėzus pasijuto alkanas.+
13 Kiek tolėliau jis pamatė sulapojusį figmedį ir priėjo pažiūrėti, gal ant jo ką ras. Tačiau priėjęs vaisių nerado – tik lapus, mat nebuvo figų metas.
14 Todėl Jėzus medžiui pasakė: „Tegul per amžius niekas nebevalgys nuo tavęs vaisiaus.“+ Jo mokiniai tai girdėjo.
15 Jie atėjo į Jeruzalę. Jėzus įėjo į šventyklą ir ėmė varyti lauk visus, kurie joje prekiavo ir pirko. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus, balandžių pardavėjų suolus+
16 ir neleido niekam nešti per šventyklą daiktų.
17 Jis mokė ir sakė: „Argi neparašyta: ‘Mano namus vadins maldos namais visoms tautoms’?+ O jūs padarėte iš jų plėšikų landynę.“+
18 Apie tai išgirdę aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ėmė ieškoti būdo jį nužudyti.+ Jie bijojo Jėzaus, nes visi žmonės didžiai stebėjosi jo mokymu.+
19 Vakarop jie išėjo iš miesto.
20 O anksti rytą eidami pro aną figmedį pamatė, kad jis iš pat šaknų nudžiūvęs.+
21 Prisiminęs apie jį Petras pasakė Jėzui: „Rabi̇̀, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“+
22 Jėzus jiems tarė: „Turėkite tikėjimą Dievu.
23 Iš tiesų sakau jums: jei kas tars šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’ ir širdyje neabejos – tikės įvyksiant, ką sako, – taip ir bus.+
24 Todėl jums sakau: visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai.+
25 Ir kai stovėdami meldžiatės, atleiskite, jei ką turite prieš kitą, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų prasikaltimus.“+
26 ––*
27 Jie vėl atėjo į Jeruzalę. Jėzui bevaikščiojant šventykloje, prie jo priėjo aukštieji kunigai, Raštų aiškintojai ir vyresnieji
28 ir paklausė: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“+
29 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, tai ir aš pasakysiu, kokią turiu teisę visa tai daryti.
30 Kas suteikė teisę Jonui krikštyti+ – dangus ar žmonės? Atsakykite man.“+
31 Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
32 Bet negi sakysime, kad žmonės?“ Jie bijojo minios, nes visi manė Joną iš tiesų buvus pranašą.+
33 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti.“
