Jėzus yra arba Samarijoje, arba jau Galilėjoje. Prie jo prieina fariziejai ir užveda kalbą apie Dievo Karalystės atėjimą. Jų įsivaizdavimu, Karalystė turėtų ateiti labai įspūdingai, iškilmingai. Tačiau Jėzus sako: „Dievo Karalystė ateis nepastebimai. Niekas nesakys: ‘Žiūrėk, ji čia!’ arba: ‘Ji ten!’ Žinokite, kad Dievo Karalystė yra tarp jūsų“ (Luko 17:20, 21).

Kai kurių manymu, Jėzaus žodžiai reiškia, kad Dievo Karalystė yra žmogaus viduje, Dievo tarnų širdyse. Bet tai negali būti tiesa, nes Jėzus čia kalba fariziejams, o jų širdyse Karalystės tikrai nėra. Dievo Karalystė yra tarp jų ta prasme, kad būsimas tos Karalystės Karalius yra tarp jų (Mato 21:5).

Tikriausiai po šių žodžių fariziejai nueina. Tada Jėzus savo mokiniams apie Karalystės atėjimą atskleidžia kai ką daugiau. Jis pradeda taip: „Ateis metas, kai trokšite išvysti vieną iš Žmogaus Sūnaus dienų, bet neišvysite“ (Luko 17:22). Karaliaus valdžią Jėzus gaus tik ateityje, tad kai kuriems mokiniams Karalystės laukimas gali prailgti. Tačiau svarbu nepristigti kantrybės ir laukti, kol ateis tam Dievo nustatytas metas.

Jėzus tęsia: „Jums sakys: ‘Žiūrėkite, jis ten!’ arba: ‘Žiūrėkite, jis čia!’ Neikite ir nebėkite paskui juos. Kaip žaibas tvykstelėjęs sušvinta nuo vieno padangės krašto iki kito, taip bus ir su Žmogaus Sūnumi“ (Luko 17:23, 24). Jėzus perspėja savo sekėjus, kad nesusiklaidintų ir nenusektų paskui netikrus mesijus. Tikrojo Mesijo atėjimas atidžiam stebėtojui bus akivaizdus kaip žaibo tvykstelėjimas plačioje padangėje – įrodymai bus tokie aiškūs, kad nekils nė menkiausios abejonės, jog Žmogaus Sūnui jau duota karališka valdžia.

Paskui, primindamas du istorinius įvykius, Jėzus nusako, į ką žmonės jo valdymo laikotarpiu bus susitelkę: „Žmogaus Sūnaus dienomis bus taip, kaip buvo Nojaus dienomis [...]. Ir bus panašiai kaip Loto dienomis: jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė. Bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnis ir siera ir visus sunaikino. Taip bus ir tą dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus“ (Luko 17:26–30).

Žmonės, gyvenę Nojaus ir Loto dienomis, pražuvo ne dėl to, kad „valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė“. Visa tai yra natūrali gyvenimo dalis. Tiek Nojaus, tiek Loto šeima darė tą patį. Tačiau žmonės buvo taip pasinėrę į kasdienius rūpesčius, kad visai nekreipė dėmesio, kokia yra Dievo valia, ir  nesusimąstė, kokiu laiku gyvena. Jėzus nori, kad jo sekėjai iš šių pavyzdžių pasimokytų – įsiklausytų į Dievo valią ir uoliai ją vykdytų. Jėzus parodo jiems kelią į gyvenimą – paaiškina, ką reikia daryti, kad liktų gyvi, kai Dievas siųs šiam pasauliui pražūtį.

Kristaus sekėjai turės saugotis, kad nebūtų prisirišę prie materialinių dalykų, prie to, ką siūlo pasaulis. „Jei kas tą dieną bus ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti iš namų savo daiktų; kas laukuose, irgi tenegrįžta, – sako Jėzus ir priduria: – Atsiminkite Loto žmoną“ (Luko 17:31, 32). O ji pavirto druskos stulpu.

Tęsdamas mintį apie tai, kas vyks Žmogaus Sūnaus karaliavimo laikotarpiu, Jėzus dar sako: „Tą naktį du bus vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas“ (Luko 17:34). Tai reiškia, kad vienų laukia išgelbėjimas, o kitų – pražūtis.

„Kur, Viešpatie?“ – klausia mokiniai. „Kur bus kūnas, ten sulėks ir ereliai“, – atsako Jėzus (Luko 17:37). Ištikimi Jėzaus sekėjai – tarsi toliaregiai ereliai – atpažinę Kristų prie jo susiburs. O šis savo ruožtu aprūpins juos gausybe dvasinio peno.