Svečiuodamasis pas fariziejų Jėzus davė itin vertingų pamokymų. Dabar, lydimas didelės minios, jis tęsia kelionę į Jeruzalę. Tačiau ar visi, kas su Jėzumi keliauja, yra pasiryžę būti jo mokiniais, kad ir kiek tai kainuotų?

Kelyje Jėzus žmonėms pasako kai ką gluminančio: „Kas iš ateinančių pas mane nejaučia neapykantos savo tėvui, motinai, žmonai, vaikams, broliams, seserims ir netgi savo paties gyvybei, tas negali būti mano mokinys“ (Luko 14:26). Kaip šiuos žodžius suprasti?

Tai nereiškia, kad Jėzaus sekėjas turi nekęsti savo artimųjų. Jėzus nori pasakyti, kad meilė artimiesiems neturėtų būti stipresnė už meilę jam. Antraip toks žmogus būtų panašus į vyrą iš Jėzaus pasakojimo, kuris teisinosi, kad negali ateiti į vakarienę, nes ką tik vedė (Luko 14:20). Geriau suprasti Jėzaus žodžius padeda tai, kas, pavyzdžiui, šventuosiuose raštuose pasakyta apie žydų protėvį Jokūbą. Ten rašoma, kad jis Rachelę mylėjo, o Lėjos nekentė. Tačiau omenyje turėta, kad Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją (Pradžios 29:30, 31, išnaša).

Jėzus dar sako, kad jo mokiniai turi nekęsti savo gyvybės. Tai vėlgi reiškia, kad Jėzų jie turi mylėti labiau nei save pačius, netgi būti pasiryžę atiduoti dėl jo savo gyvybę. Tapdamas Jėzaus mokiniu asmuo rimtai įsipareigoja, tad šio sprendimo neturėtų priimti lengvabūdiškai.

Mokinystės kelias nebus lengvas – Jėzaus sekėjų laukia persekiojimai ir kitokie sunkumai. „Kas neneša savo kančių stulpo ir neina paskui mane, tas negali būti mano mokinys“, – sako Jėzus (Luko 14:27). Tikras Jėzaus sekėjas turi būti pasiruošęs ištverti tai, ką ištvėrė Jėzus. O Jėzus netgi pasakė, kad bus priešininkų nužudytas.

Taigi žmonės privalo gerai suvokti, ką iš tikrųjų reiškia būti jo mokiniu. Jėzus pateikia tokį pavyzdį: „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirma atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? Juk gali atsitikti, kad padėjęs pamatą žmogus neįstengs užbaigti“ (Luko 14:28, 29). Tas, kas ruošiasi tapti Kristaus sekėju, turi būti pasiryžęs prisiimti visą atsakomybę už savo sprendimą. Šią mintį Jėzus užtvirtina dar vienu palyginimu:

„Kuris karalius, prieš išvykdamas kariauti prieš kitą karalių, nesėda apsvarstyti, ar pajėgs su dešimt tūkstančių karių eiti į kovą, jei anas karalius ateina su dvidešimt tūkstančių? Jei mato, kad nepajėgs, tai anam dar  toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.“ Galiausiai Jėzus viską apibendrina taip: „Taigi panašiai ir su jumis: kas nenori palikti viso savo turto, negali būti mano mokinys“ (Luko 14:31–33).

Šie Jėzaus pamokymai, be abejo, skirti ne vien tiems, kurie su juo dabar keliauja. Kiekvienas, kas nori sekti Kristumi, turi būti pasiruošęs netekti visko – viso savo turto ar net gyvybės. Derėtų tai vis apmąstyti ir paminėti savo maldose.

Toliau Jėzus pereina prie temos, kuria jau kalbėjo sakydamas Kalno pamokslą. Tąkart savo mokinius jis pavadino „žemės druska“. Kaip druska saugo nuo sugedimo ir supuvimo, taip jo mokiniai padeda žmonėms išsisaugoti dvasinio ir moralinio sugedimo (Mato 5:13). Dabar, tarnystei artėjant prie pabaigos, Jėzus vėl apie tai užsimena. „Druska, aišku, geras daiktas, – sako jis. – Bet jeigu druska praranda sūrumą, kaipgi ją bepasūdysi?“ (Luko 14:34) Jėzaus klausytojams puikiai žinoma, kad druska jų krašte dažniausiai būna su priemaišomis, negryna. Jei tokiame mišinyje esanti druska ištirpsta, lieka tik bevertės medžiagos.

Jėzus nori pasakyti, kad netgi tie, kas jau nemažai laiko yra jo mokiniai, gali, taip sakant, prarasti sūrumą – jų ryžtas sekti Jėzumi gali išblėsti. Jei taip atsitiktų, pasaulio žmonės galbūt imtų iš jų šaipytis. Blogiausia, jie užtrauktų negarbę Dievo vardui ir prarastų jo malonę. Kaip būtų gaila! Ne be reikalo Jėzus ragina: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso“ (Luko 14:35).