Netrukus po krikšto Jėzus stojo akis į akį su priešu, kuris buvo pasiryžęs sutrukdyti jam atlikti tarnystę šiai dar net neprasidėjus. Sugundyti Jėzų Šėtonas mėgino ne sykį. Vėliau Jėzus apie jį sakė: „Ateina pasaulio valdovas. Jis neturi man galios“ (Jono 14:30).

Apaštalas Jonas regėjime matė, kas laukia „didžiojo slibino, senosios gyvatės, vadinamo Velniu ir Šėtonu“. Šis nuožmus žmonijos priešas, anot apaštalo, iš dangaus bus išmestas į žemę. Žinodamas, kad mažai beturi laiko, jis bus baisiai įtūžęs (Apreiškimo 12:9, 12). Turime tvirtą pagrindą tikėti, kad gyvename būtent šiuo laikotarpiu, kai Šėtonui yra likę visai mažai laiko. Netrukus jis bus surakintas ir įmestas į bedugnę tūkstančiui metų. Tada prasidės Jėzaus viešpatavimo tūkstantmetis (Apreiškimo 20:1, 2).

Kas per tuos metus žemėje bus įgyvendinta? Kokia bus visuomenė, kokios bus gyvenimo sąlygos? Į šiuos klausimus atsakė pats Jėzus. Palyginime apie avis ir ožkas jis atskleidė, kokia ateitis laukia teisiųjų – tų, kurie remia jo brolius ir daro jiems gera, – ir kas laukia tų, kurie jo broliams nepadeda. Jėzus kalbėjo taip: „Šitie [priskirtieji prie „ožkų“] bus nubausti amžina mirtimi, o teisieji [priskirtieji prie „avių“] gaus amžiną gyvenimą“ (Mato 25:46).

Koks atlygis laukia šiame palyginime minimų teisiųjų, geriau suprasti padeda Jėzaus žodžiai nusikaltėliui, greta kabėjusiam ant stulpo. Tam atgailaujančiam vyrui jis pasakė: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“ (Luko 23:43). Kitaip nei vienuolikai ištikimų apaštalų, Jėzus jam pažadėjo ne vietą  dangaus Karalystėje, o gyvenimą rojuje. O rojus kadaise buvo gražus sodas čia, žemėje. Tokiame rojuje ateityje galės amžinai gyventi visi, kas bus priskirti prie „avių“.

Apie rojų žemėje kalbama ir Apreiškimo knygoje. Apaštalas Jonas aprašė, koks nuostabus gyvenimas laukia žmonijos: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis gyvens su jais ir jie bus jo tauta. Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių, ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Kas buvo anksčiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4).

Kad galėtų rojuje gyventi, anas nusikaltėlis pirmiau turės būti prikeltas iš mirties. Prikelti bus ir daugybė kitų žmonių. Tai patvirtina Jėzaus žodžiai: „Ateina valanda, kai visi esantys kapuose išgirs jo balsą ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga, prisikels, kad būtų nuteisti“ (Jono 5:28, 29).

O ką žinome apie apaštalų ir kitų dangiškąjį pašaukimą turinčių vyrų ir moterų ateitį? Biblijoje pasakyta: „Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su Kristumi 1000 metų“ (Apreiškimo 20:6). Šie valdovai bus atjautūs ir rūpestingi. Žemėje gyvenančius savo pavaldinius jie gerai supras, nes patys anksčiau buvo žmonės ir gyveno žemėje (Apreiškimo 5:10).

Jėzaus aukos pagrindu žmonės bus išvaduoti iš įgimtos nuodėmės prakeiksmo. Kartu su savo bendravaldžiais Jėzus padės žmonijai pasiekti tobulybę. Tada žmonės džiaugsis tokiu gyvenimu, kokio Dievas linkėjo Adomui, Ievai ir visiems jų palikuoniams. Net mirtis, kuri yra baisiausias Adomo nuodėmės padarinys, išnyks amžiams.

Tūkstantmečio pabaigoje, kai Jėzus bus įvykdęs visa, kas buvo jam pavesta, Karaliaus valdžią ir tobulą žmonių šeimą jis nuolankiai atiduos į rankas savo Tėvui. Apaštalas Paulius rašė: „Kai Dievas bus visa Sūnaus valdžiai atidavęs, tada ir pats Sūnus jam nusilenks. Ir Dievas, kuris visa jam atidavė, bus vienintelis visa ko Valdovas“ (1 Korintiečiams 15:28).

Jėzaus vaidmuo Dievo sumanymuose, kaip matome, nepaprastai reikšmingas. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, – sakė jis (Jono 14:6). Svarbaus ir prasmingo darbo Jėzui netrūks niekada, nes Dievas didžių užmojų turės visą amžinybę.