103 SKYRIUS
Jėzus antrą kartą iš šventyklos išvaro prekeivius
MATO 21:12, 13, 18, 19 MORKAUS 11:12–18 LUKO 19:45–48 JONO 12:20–27
-
JĖZUS PRAKEIKIA FIGMEDĮ
-
JĖZUS IŠ ŠVENTYKLOS IŠVARO PREKEIVIUS
-
JĖZUS TURI MIRTI, KAD DAUGELIS GYVENTŲ
Prieš tris dienas Jėzus su mokiniais iš Jericho atkeliavo į Betaniją ir čia apsistojo. Dabar pirmadienis, nisano 10-oji. Iš pat ryto jie vėl eina į Jeruzalę. Kelyje Jėzus pasijunta alkanas, tad pamatęs figmedį prieina prie jo paieškoti vaisių.
Paprastai figų sezonas prasideda birželį, o dabar tik kovo pabaiga. Bet kadangi medis jau sulapojęs, Jėzus tikisi rasti ir ankstyvųjų vaisių. Deja, ant medžio nėra nė vienos figos – žaliuojantys lapai sudaro klaidingą įspūdį. „Tegul per amžius niekas nebevalgys nuo tavęs vaisiaus“, – taria Jėzus (Morkaus 11:14). Medis iškart ima vysti. Rytoj paaiškės, kad šis atsitikimas turi ir tam tikrą potekstę.
Netrukus Jėzus su mokiniais pasiekia Jeruzalę. Vakar jis atidžiai apžiūrėjo šventyklą ir šiandien vėl čia ateina. Dabar, kaip ir prieš trejus metus per 30-ųjų Paschą, Jėzus imasi ryžtingų veiksmų (Jono 2:14–16). Jis išvaro lauk visus, kurie čia prekiauja ir perka, išvarto pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus (Morkaus 11:15). Be to, jis neleidžia nešti jokių daiktų per šventyklos kiemą, mat kai kurie, eidami į kitą miesto pusę, taip trumpina sau kelią.
Kodėl su šventyklos prekiautojais ir pinigų keitėjais Jėzus elgiasi taip griežtai? Jis sako: „Argi neparašyta: ‘Mano namus vadins maldos namais visoms tautoms’? O jūs padarėte iš jų plėšikų landynę“ (Morkaus 11:17). Pavadindamas tuos vyrus plėšikais Jėzus nė kiek neperdeda. Iš žmonių, kurie gyvulius aukai turi pirkti šventykloje, jie lupa didžiulius pinigus. Jėzaus požiūriu, tai tikras plėšikavimas.
Apie tai, kas įvyko, išgirsta aukštieji kunigai, Raštų aiškintojai ir tautos įtakingieji. Jų pasiryžimas nužudyti Jėzų dar labiau sustiprėja. Tačiau yra viena kliūtis – Jėzus nuolat apsuptas žmonių.
Švęsti Paschos į Jeruzalę atvyko ne tik žydai, bet ir prozelitai – į judaizmą atsivertę kitataučiai. Tarp jų yra ir graikų. Jie prieina prie Pilypo (galbūt dėl to, kad jo vardas graikiškas) ir išreiškia norą susitikti su Jėzumi. Pilypas, ko gero, nežino, ką jiems atsakyti, taigi pasitaria su Andriejumi. Galiausiai abu su šiuo reikalu nueina pas Jėzų, kuris, matyt, vis dar šventykloje.
Už kelių dienų Jėzus turės mirti. Taigi jis nesiruošia gaišti laiko tam, kad patenkintų kitų smalsumą ar pelnytų kokių nors asmenų palankumą. Pilypui ir Andriejui jis atsako: „Atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus pašlovintas. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs, duos gausių vaisių“ (Jono 12:23, 24).
Vienas grūdas gali atrodyti bevertis. Tačiau jei yra pasėjamas į žemę ir, taip sakant, numiršta, laikui bėgant iš jo išaugęs stiebas subrandina daug grūdų. Panašiai Jėzaus, vieno tobulo žmogaus, mirtis gali suteikti amžiną gyvenimą daugeliui. Likdamas ištikimas Dievui iki pat mirties, jis atvers kelią į gyvenimą visiems, kurie bus tokios pat pasiaukojamos dvasios. Taigi Jėzus taria: „Kas brangina savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas savo gyvybės šiame pasaulyje negaili, tas ją išsaugos ir gaus amžiną gyvenimą“ (Jono 12:25).
Toliau Jėzus sako: „Kas nori man tarnauti, teseka paskui mane. Kur esu aš, ten bus ir mano tarnas. Tėvas pagerbs tą, kuris nori man Jono 12:26). O kaip Tėvas pagerbs ištikimus Jėzaus sekėjus? Dangaus Karalystėje jie valdys kartu su Jėzumi.
tarnauti“ (Dabar Jėzus taria: „Mano siela sunerimusi. Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane šitą valandą. Tačiau dėl šios valandos aš ir atėjau“ (Jono 12:27). Jėzus žino, kad jo laukia skausminga, kankinanti mirtis. Vis dėlto jis yra pasiruošęs Dievo valią įvykdyti ir savo gyvybe sumokėti išpirką už žmoniją.