Jau gerokai po vidurnakčio. Didelis būrys aukštųjų kunigų ir fariziejų ieško Jėzaus. Juos lydi romėnų karo vadas su kareiviais. O visų priešaky žengia Judas. Už tai, kad išduos Jėzų, jam pažadėta 30 sidabrinių.

Palikęs namus, kuriuose su Jėzumi ir kitais apaštalais šventė Paschą, Judas tikriausiai tiesiu taikymu nuėjo pas aukštuosius kunigus (Jono 13:27). Kunigai subūrė jiems pavaldžius sargybinius, prie jų dar prisijungė kareivių, ir visi, nešini ginklais, žibintais ir deglais, išėjo ieškoti Jėzaus. Turbūt iš pradžių Judas juos nuveda į kambarį, kur Jėzus su mokiniais valgė Paschos vakarienę. Tačiau nieko ten neradę, patraukia tolyn: pereina Kidrono slėnį ir žingsniuoja link Getsemanės sodo.

Judas kopia Alyvmedžių kalnu ir nė kiek neabejoja, kad Jėzų ras būtent šiame sode. Pastarosiomis dienomis, keliaudamas iš Betanijos į Jeruzalę ir atgal, Jėzus su mokiniais čia vis sustodavo. Dabar naktis, tamsoje šmėžuojant medžių šešėliams sunku įžiūrėti veidus. Kareiviai, kurie eina paskui, galimas dalykas, niekada nėra Jėzaus matę. Tad Judas padės jį atpažinti, duos sutartinį ženklą. „Jis bus tas, kurį pabučiuosiu, – sako Judas. – Suimkite jį ir nuveskite akylai saugodami“ (Morkaus 14:44).

Lydimas vyrų būrio Judas įžengia į sodą ir išvydęs Jėzų su apaštalais nueina tiesiai prie savo Mokytojo. „Sveikas, rabi̇̀!“ – sako jis ir Jėzų pabučiuoja. „Drauguži, ko atėjai?“ – klausia Jėzus (Mato 26:49, 50). Atsakymą, aišku, jis žino. „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ – taria jam (Luko 22:48). Ir daugiau Jėzus nebemato reikalo savo išdavikui ką nors sakyti.

Tada Jėzus paeina į priekį ir jo veidą nušviečia deglų ir žibintų šviesa.

– Ko ieškote? – klausia jis.

– Jėzaus Nazariečio, – pasigirsta iš minios.

– Tai aš, – drąsiai taria Jėzus (Jono 18:4, 5).

Vyrai nežino, ko tikėtis, tad atsitraukia atgal ir parpuola ant žemės.

Regis, būtų puiki proga pasprukti, tačiau Jėzus niekur nebėga.