Pamačiusios kapą tuščią, moterys labai sutrinka. Marija Magdalietė tuojau leidžiasi bėgti pas Simoną Petrą ir Joną – apaštalą, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jono 20:2). O štai likusioms moterims prie kapo netikėtai pasirodo angelas. Dar vieną angelą, apsirengusį baltu rūbu, jos išvysta kapo viduje (Morkaus 16:5).

„Nebijokite! – taria vienas iš jų. – Žinau, kad ieškote Jėzaus, kurį nubaudė mirtimi ant stulpo. Čia jo nėra. Kaip ir buvo sakęs, jis prisikėlė. Ateikite, pažvelkite į vietą, kur jis gulėjo. Skubėkite pas jo mokinius ir praneškite, kad jis prikeltas iš mirusių. Sakykite: ‘Jis eina pirma jūsų į Galilėją’“ (Mato 28:5–7). Apimtos išgąsčio ir didelio jaudulio moterys išskuba pas mokinius (Morkaus 16:8).

Tuo tarpu Marija Magdalietė susiranda Petrą ir Joną ir vos atgaudama kvapą praneša: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo“ (Jono 20:2). Petras su Jonu kaipmat leidžiasi bėgti. Jonas greitesnis, tad kapą pasiekia pirmas. Pasilenkęs prie angos jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų neina.

Netrukus pasirodo ir Petras. Nieko nelaukdamas jis žengia vidun ir mato tas pačias drobules, taip pat skepetą, dengusią Jėzaus galvą. Petrui iš paskos į kapą įeina Jonas. Dabar jis įsitikina, kad Marija sakė tiesą. Apaštalai kol kas nesuvokia, kad jų Mokytojas prikeltas, nors Jėzus buvo ne sykį apie tai kalbėjęs (Mato 16:21). Suglumę jiedu patraukia namo. O Marija vėl ateina prie kapo.

Anas moteris, skubančias pas mokinius su angelo žinia, kelyje pasitinka Jėzus. „Sveikos!“ – taria jis. Moterys pribėgusios parpuola ant žemės ir apkabina jam kojas. „Nebijokite!  – sako Jėzus. – Eikite ir viską papasakokite mano broliams. Tegu jie keliauja į Galilėją ir ten mane pamatys“ (Mato 28:9, 10).

Kilus žemės drebėjimui ir prie kapo pasirodžius angelams, sargybiniai taip išsigando, kad kurį laiką buvo lyg apmirę. Atsipeikėję jie nuėjo į miestą ir apie tai, kas įvyko, pranešė aukštiesiems kunigams. Kunigai, pasitarę su tautos vyresniaisiais, nutaria sargybinius papirkti, kad šie visiems sakytų: „Naktį mums bemiegant jo mokiniai atėjo ir jį pavogė“ (Mato 28:4, 11, 13).

Už tai, kad sargybos metu užmigo, romėnų kareiviams gresia mirties bausmė. Tai žinodami kunigai iškart sargybiniams pažada: „Jeigu apie tai [kad jie neva užmigo] išgirstų valdytojas, mes jam viską paaiškinsime, jums nėra ko nerimauti“ (Mato 28:14). Sargybiniai paima kyšį ir kalba, kaip buvo primokyti. Melagingas pasakojimas, kad Jėzaus kūnas buvo pavogtas, tarp žydų plačiai pasklinda.

Marija Magdalietė prie Jėzaus kapo lieja ašaras. Pasilenkusi ji pažvelgia vidun, kur būta Jėzaus kūno, ir tenai pamato du angelus baltais drabužiais. Vienas sėdi galvūgalyje, kitas – kojūgalyje.

– Moterie, ko verki? – paklausia angelai.

– Paėmė mano Viešpatį ir aš nežinau, kur jį padėjo, – atsako Marija.

Tada ji atsigręžia ir pamato dar vieną vyrą. Šis irgi paklausia:

– Moterie, ko verki? Ko ieškai?

Manydama, kad tai sodininkas, Marija sako:

– Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu (Jono 20:13–15).

Su Marija iš tikrųjų kalba Jėzus, prisikėlęs iš mirties, tik jinai jo neatpažįsta.

– Marija! – ištaria Jėzus jos vardą taip, kaip būdinga tik jam vienam.

– Rabuni̇̀! – iškart atpažįsta savo Mokytoją Marija ir bijodama, kad jis tuojau pakils į dangų, tvirtai jo įsikimba.

– Nelaikyk manęs, juk aš dar nenuėjau pas Tėvą, – sako Jėzus. – Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jono 20:16, 17).

Marija nuskuba į vietą, kur susirinkę apaštalai ir kiti mokiniai, ir praneša: „Mačiau Viešpatį!“ (Jono 20:18). Tačiau nei Marijos, nei prieš tai atėjusių moterų pasakojimais vyrai netiki, jiems tai atrodo „lyg kokie kliedesiai“ (Luko 24:11).