Jėzus su keturiais apaštalais tebėra ant Alyvmedžių kalno. Jų pokalbio tema – Jėzaus paruzija ir šio pasaulio pabaiga. Prieš keletą dienų Jeriche, norėdamas padėti mokiniams suprasti, kad Karalystė ateis dar negreitai, Jėzus davė palyginimą apie dešimt minų. Dabar jis papasakoja kitą, į aną labai panašų palyginimą. Jėzus nori paraginti savo sekėjus stropiai tvarkytis su tuo, kas jiems bus patikėta.

Jėzus pradeda: „Bus panašiai kaip su žmogumi, kuris ruošdamasis išvykti svetur pasikvietė vergus ir pavedė jiems savo turtą“ (Mato 25:14). Abejonių, kas tas žmogus, apaštalams tikriausiai nekyla. Palyginime apie minas Jėzus davė aiškiai suprasti, kad žmogus, iškeliavęs į tolimą šalį, yra jis pats (Luko 19:12). Taigi ir dabar jis kalba apie save.

Tasai žmogus, kaip pasakoja Jėzus, prieš išvykdamas patiki vergams didelį turtą. Trejus su puse metų Jėzus intensyviai skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir mokė šį darbą dirbti kitus. Netrukus jis iškeliaus ir evangelizacijos darbą patikės savo mokiniams (Mato 10:7; Luko 10:1, 8, 9; palygink su Jono 4:38; 14:12).

Toliau Jėzus pasakoja, kaip žmogus savo turtą paskirsto: „Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, dar kitam vieną – kiekvienam pagal sugebėjimus – ir iškeliavo“ (Mato 25:15). Ką vergai darys su patikėtu turtu? Ar stropiai su juo tvarkysis, ar stengsis dėl savo šeimininko?

„Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs iš karto ėmėsi verslo ir pelnė dar penkis, – pasakoja Jėzus. – Panašiai ir tas, kuris gavo du, pelnė kitus du. O tas, kuris gavo vieną, nuėjęs iškasė duobę ir šeimininko sidabrą paslėpė“ (Mato 25:16–18). Kas vyksta toliau?

Jėzus tęsia: „Po ilgo laiko šeimininkas parvyko ir pakvietė vergus jam atsiskaityti“ (Mato 25:19). Pirmieji du dirbo iš visų jėgų, „kiekvienas pagal sugebėjimus“. Jie buvo darbštūs, stropūs, todėl verslas jiems sekėsi puikiai – abu gautą turtą padvigubino. (Anuomet, kad uždirbtų vieną talentą, paprastas darbininkas turėjo dirbti kone 20 metų.) Tai matydamas šeimininkas labai apsidžiaugia ir tiek vieną, tiek antrą vergą pagiria: „Puiku! Esi geras ir ištikimas vergas. Kadangi ištikimai tvarkeisi su nedideliu turtu, pavesiu tau didelį. Eikš ir pasidžiauk su savo šeimininku!“ (Mato 25:21).

 O trečiasis vergas – tas, kuriam buvo patikėtas vienas talentas, – pasirodo esąs visai kitoks, nė kiek nepanašus į anuos du. Jis ima teisintis: „Šeimininke, aš žinojau, kad esi reiklus žmogus. Tu pjauni, kur nesėjai, ir renki, ko nevėtei. Tad aš pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Štai, imk, kas tavo“ (Mato 25:24, 25). Šis vergas net nepasivargino nunešti pinigų pas palūkininkus, kad bent kiek padidintų šeimininko turtą. Dėl vergo tingumo šeimininkas, galima sakyti, patyrė nuostolį.

„Blogas ir tingus verge!“ – štai kaip į jį kreipiasi šeimininkas. Jis liepia atimti iš vergo talentą ir atiduoti tam, kuris darbavosi stropiai. Šeimininkas vadovaujasi tokiu principu: „Kiekvienam turinčiam bus dar duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“ (Mato 25:26, 29).

Jėzaus mokiniams, be abejo, yra apie ką pamąstyti. Jiems bus patikėtas atsakingas darbas – ruošti naujus mokinius. Užduotis labai garbinga, tikra vertybė. Taigi Jėzus tikisi, kad į šį darbą jie įdės širdį, darbuosis kuo uoliausiai. Suprantama, aplinkybės skiriasi, ne visi gali nuveikti tiek pat. Kaip pailiustruota palyginime, kiekvienas turėtų darbuotis pagal savo sugebėjimus, daryti geriausia, ką gali. O tinginio, kuris nesistengia pagausinti jam patikėto turto, Jėzus tikrai nepagirs.

Užtat apaštalus turėtų labai įkvėpti patikinimas, kad „kiekvienam turinčiam bus dar duota“.