Jėzus moko Kafarnaumo sinagogoje ir aiškina žmonėms, kad jis yra „duona, nusileidusi iš dangaus“. Atrodo, Jėzus tęsia tą pačią temą, pradėtą su žmonėmis, atkeliavusiais pas jį iš rytinės Galilėjos ežero pakrantės, kur buvo stebuklingai pamaitinti duona ir žuvimi.

Jėzus sako: „Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir vis tiek mirė.“ O kaip yra su „gyvąja duona, nusileidusia iš dangaus“? „Kas šią duoną valgys, gyvens amžinai, – tęsia Jėzus. – Duona, kurią aš duosiu, kad pasaulis gyventų, yra mano kūnas“ (Jono 6:48–51).

30-ųjų pavasarį kalbėdamas su Nikodemu Jėzus paaiškino, kad Dievas iš didelės meilės atidavė savo Sūnų ir taip atvėrė žmonijai kelią į išgelbėjimą. O ką žmogus turi daryti, kad gautų amžiną gyvenimą? Pasak Jėzaus, reikia valgyti jo kūną – tai reiškia jį tikėti ir pripažinti jo aukos išperkamąją galią.

Jėzaus žodžiais žmonės pasipiktina: „Kaip šitas gali duoti mums valgyti savo kūną?“ (Jono 6:52). Tikėdamasis, kad žmonės susivoks, jog čia jis kalba ne tiesiogine, o perkeltine prasme, Jėzus šį vaizdinį plėtoja toliau:

„Jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, negausite gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gaus amžiną gyvenimą [...]. Mano kūnas yra tikras maistas, ir mano kraujas – tikras gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas tampa viena su manimi“ (Jono 6:53–56).

Žydai tai girdėdami dar labiau pasibaisi. Kaip galima valgyti žmogaus mėsą?! Kaip galima sulaužyti Įstatymą ir gerti kraują?! (Pradžios 9:4; Kunigų 17:10, 11) Tačiau Jėzus visai ne tai turi omenyje. Jis nori pasakyti svarbią tiesą. Už žmoniją Jėzus ruošiasi paaukoti savo tobulą kūną ir kraują. Kiekvienam, kas siekia amžino gyvenimo, būtina šią auką pripažinti ir ja tikėti. Deja, Jėzaus žodžių reikšmės nesupranta netgi daugelis mokinių. „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“ – sako jie (Jono 6:60).

Žinodamas, kad kai kurie mokiniai murma, Jėzus paklausia: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei išvystumėte Žmogaus Sūnų pakylant ten, kur jis buvo anksčiau? [...] Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netikite“ (Jono 6:61–64). Daugelis Jėzaus mokinių pasitraukia ir daugiau su juo nebevaikšto.

Tada Jėzus kreipiasi į dvylika apaštalų: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras tuojau atsako: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir supratome, kad tu esi Dievo Šventasis“ (Jono 6:67–69). Nors Petras ir kiti apaštalai Jėzaus žodžių prasmės irgi iki galo nesupranta, savo Mokytojo jie nepalieka. Koks gražus ištikimybės pavyzdys!

Jėzui, be abejo, malonu girdėti tokį Petro atsakymą. Vis dėlto jis žino, kad ne visi apaštalai liks jam ištikimi. „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau? Tačiau vienas iš jūsų yra šmeižikas“, – taria Jėzus (Jono 6:70). Jis turi omenyje Judą Iskarijotą. Tikriausiai būtent tuo metu Jėzus pastebi, kad Judas ima sukti blogu keliu.

Nors nemažai mokinių nuo Jėzaus atsitraukia, Petras ir kiti apaštalai toliau juo seka ir kartu neša žmonėms gerąją žinią. Jėzus, aišku, tai labai vertina.