Keturis vyrus – Petrą, Andriejų, Jokūbą ir Joną – Jėzus ką tik pakvietė tapti žmonių žvejais. Atėjus šabui, jie visi kartu nueina į Kafarnaumo sinagogą ir Jėzus tenai ima mokyti žmones. Klausytojai negali Jėzumi atsistebėti, nes jo mokymas, kitaip nei Raštų aiškintojų, turi galią.

Sinagogoje tarp susirinkusiųjų yra demono užvaldytas vyras. Netikėtai jis ima šaukti:

– Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarieti?! Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, – Dievo Šventasis!

– Nutilk ir išeik iš jo! – sudraudžia netyrąją dvasią Jėzus (Morkaus 1:24, 25).

Sulig tais žodžiais dvasia ima vyrą tąsyti ir bloškia žemėn. Tada, baisiai surikusi, iš žmogaus išeina, nė kiek jo nesužeisdama (Luko 4:35). Žmonės tiesiog apstulbę. „Kas tai? – jie klausinėja. – Jis netgi netyrosioms dvasioms turi valdžią įsakyti, ir tos jam paklūsta!“ (Morkaus 1:27) Kalbos apie šį įvykį kaipmat pasklinda po visą Galilėją.

Iš sinagogos Jėzus su mokiniais nueina į Petro namus. Pasirodo, Petro uošvė sunkiai serga, smarkiai karščiuoja, tad mokiniai meldžia Jėzų jai padėti. Šis priėjęs prie moters paima ją už rankos, pasodina, ir karštis atslūgsta. Moteris akimirksniu pasveiksta. Ji atsikelia ir imasi patarnauti – tikriausiai ruošia vyrams valgį.

Saulei leidžiantis į Petro namus žmonės ima vesti daugybę ligonių tikėdamiesi, kad Jėzus juos pagydys. Prie durų, regis, sugužėjo visas miestas! Jėzus ant sergančiųjų deda rankas ir kiekvieną, kad ir kokia liga kamuotų, išgydo (Luko 4:40). Taip išsipildo pranašystė, kad Mesijas gydys visokias ligas ir negales (Izaijo 53:4). Be to, iš daugelio žmonių jis išvaro demonus. Piktosios dvasios išeina šaukdamos: „Tu Dievo Sūnus!“ (Luko 4:41). Jos žino, kad Jėzus yra Kristus. Tačiau Jėzus dvasias sudraudžia ir daugiau kalbėti neleidžia, kad žmonėms nesusidarytų įspūdis, esą jos tarnauja Dievui.