Iki 32 metų Paschos Jėzus keliauja po Galilėją ir moko žmones. Švęsti šventės, reikia manyti, jis nueina į Jeruzalę, kaip kad reikalauja Įstatymas. Aišku, jis turi būti labai atsargus, nes žydai ieško progos jį nužudyti (Jono 7:1). Paschai pasibaigus Jėzus grįžta į Galilėją.

Dabar Jėzus tikriausiai yra Kafarnaume. Čia iš Jeruzalės ateina fariziejų ir Raštų aiškintojų. Kokiu tikslu jie sukorė tokį kelią? Tie vyrai ieško dingsties apkaltinti Jėzų jų tikėjimo paniekinimu. „Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? – priekaištauja jie. – Antai prieš valgį jie neapsiplauna rankų“ (Mato 15:2). Fariziejai turi omenyje ritualą plauti rankas iki alkūnių (Morkaus 7:3). Tokio nurodymo Dievas niekada nebuvo davęs. Tačiau fariziejų manymu, nesilaikyti šio ritualo yra didelis nusižengimas.

Užuot tiesiai atsakęs į fariziejų klausimą, Jėzus atkreipia dėmesį į jų pačių elgesį: „O kodėl jūs dėl savo tradicijos laužote Dievo įsakymą? Štai Dievas pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’ ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi.’ O jūs sakote: ‘Kas taria savo tėvui ar motinai: „Visa, kuo galėčiau tave paremti, esu paskyręs kaip dovaną Dievui“, tas neprivalo pagerbti savo tėvo’“ (Mato 15:3–6; Išėjimo 20:12; 21:17).

Fariziejai aiškina, kad pinigai, nuosavybė ar kas nors kita, ką asmuo paskiria kaip dovaną Dievui, priklauso šventyklai ir negali būti naudojama kitam tikslui. Tiesa, pats dovanotojas tuo turtu gali disponuoti toliau. Pavyzdžiui, jei sūnus taria, kad jo nuosavybė yra korbán – dovana Dievui arba šventyklai, – pirmumo teisę į jo turtą įgyja šventykla. Pats sūnus tuo turtu vis dar naudojasi, bet kai prireikia pagalbos jo senyviems tėvams, jis pareiškia, kad tai, ką turi, yra paskirta Dievui. Taip sūnus lengvai išsisuka nuo atsakomybės rūpintis tėvais (Morkaus 7:11).

Jėzų piktina, kad Dievo Įstatymas šitaip iškraipomas. „Dėl savo tradicijos jūs atmetėte Dievo žodį, – sako jis. – Veidmainiai! Taikliai apie jus pasakė pranašas Izaijas: ‘Šie žmonės garbina mane lūpomis, bet jų širdis nuo manęs nutolusi. Veltui jie mane garbina, nes tik žmonių išgalvotų priesakų moko.’“ Jėzaus žodžiai išties griežti. Fariziejai neturi net ką pasakyti. Tada, sukvietęs arčiau minią, Jėzus taria: „Klausykitės ir supraskite, ką jums sakau! Žmogų suteršia ne tai, kas įeina į burną. Žmogų suteršia tai, kas išeina iš burnos“ (Mato 15:6–11; Izaijo 29:13).

Vėliau, jau namuose, mokiniai sako Jėzui: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino dėl tavo žodžių?“ Jėzus atsako: „Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas. Palikite juos. Jie – akli vedliai. O jeigu aklas aklą ves, abu įkris į duobę“ (Mato 15:12–14).

Petras visų mokinių vardu paprašo Jėzaus paaiškinti pavyzdį apie tai, kas suteršia žmogų. Jėzus, atrodo, nustemba, kad mokiniai šito klausia. „Argi nežinote, kad visa, kas įeina į burną, patenka į vidurius ir paskui atsiduria išvietėje? – aiškina Jėzus. – O kas išeina iš burnos, kyla iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Juk iš širdies išeina pikti sumanymai: žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.  Štai tokie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neapsiplovus rankų nesuteršia“ (Mato 15:17–20).

Tai nereiškia, kad prieš ruošiant maistą ar prieš valgant nereikia nusiplauti rankų. Jėzus kalba ne apie tai. Šiuo pavyzdžiu jis nori parodyti religinių vadovų veidmainiškumą – laikydamiesi savo tradicijų jie pamina Dievo duotus įsakymus. Tiesa tokia: žmogų suteršia širdyje užgimstantys blogi darbai.