Jėzus su mokiniais yra Betsaidoje. Čia jam žmonės atveda neregį ir maldauja, kad jį paliestų ir išgydytų.

Paėmęs už rankos, Jėzus vyrą išsiveda už kaimo. Tada paspjauna jam ant akių ir paklausia:

– Ar matai ką nors?

– Matau žmones vaikštant. Jie atrodo kaip medžiai, – atsako vyras (Morkaus 8:23, 24).

Jėzus jam ant akių uždeda rankas, ir regėjimas sugrįžta – vyras ima viską matyti ryškiai. Jėzus išsiunčia jį namo ir prisako į kaimą neiti.

Toliau Jėzus su mokiniais keliauja šiaurės kryptimi, link Pilypo Cezarėjos. Kaimas įsikūręs 350 metrų aukštyje virš jūros lygio, o visai šalia stūkso Hermono kalnas snieguotomis viršūnėmis. Apie 40 kilometrų jie žingsniuoja įkalnėn. Kelionė trunka dvi tris dienas.

Vienu metu Jėzus pasitraukia nuošaliau pasimelsti. Iki jo mirties liko devyni ar dešimt mėnesių, ir jis nerimauja dėl savo sekėjų. Vieni neseniai jį paliko, kiti, regis, sutrikę ir nusivylę. Galbūt jie nesupranta, kodėl Jėzus atsisako tapti karaliumi arba kodėl neparodo ženklo, liudijančio, kas jis yra iš tikrųjų.

Netrukus pas Jėzų ateina mokiniai. Jėzus jų paklausia:

– Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?

– Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, dar kiti Jeremiju ar kuriuo kitu pranašu, – atsako šie.

Žmonių manymu, Jėzus yra kažkuris pranašas, prisikėlęs iš mirties. Norėdamas sužinoti, ką galvoja apaštalai, Jėzus paklausia:

– O jūs kuo mane laikote?

– Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, – suskumba atsakyti Petras (Mato 16:13–16).

Anot Jėzaus, Petras gali džiaugtis, kad Dievas jam tai apreiškė. „Tu esi Petras, – tęsia Jėzus, – ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bendruomenę. Kapo vartai jos nenugalės.“ Jėzus pasako, kad įkurs savo sekėjų bendruomenę, ir patikina, kad tiems, kas liks ištikimi iki galo, net mirtis neturės galios. O Petrui jis pažada: „Aš duosiu tau dangaus Karalystės raktus“ (Mato 16:18, 19).

Tai nereiškia, kad Petras yra kuo nors ypatingesnis už kitus apaštalus. Ir tikrai ne jis yra uola, ant kurios bus pastatyta bendruomenė. Ta uola yra pats Jėzus (1 Korintiečiams 3:11; Efeziečiams 2:20). Tačiau Petrui bus patikėti „Karalystės raktai“. Jo laukia  garbinga užduotis – atverti kelią į dangaus Karalystę trims žmonių grupėms.

Pirmąjį raktą Petras panaudoja, kai per 33 metų Penkiasdešimtines paaiškina atgailaujantiems žydams ir prozelitams, ką jie turi daryti, kad būtų išgelbėti. Antruoju raktu kelią į Dievo Karalystę jis atveria Kristų įtikėjusiems samariečiams. Vėliau, 36 metais, Petras panaudoja trečiąjį raktą ir į krikščionių bendruomenę priimami pirmieji neapipjaustyti kitataučiai – Kornelijus, jo giminaičiai ir draugai (Apaštalų darbų 2:37, 38; 8:14–17; 10:44–48).

Dabar Jėzus atvirai prabyla apie tai, kas jo laukia – Jeruzalėje jis turės daug iškentėti ir galiausiai bus nužudytas. Tai išgirdę apaštalai susirūpina. Petras net pasiveda Jėzų į šalį ir ima jį drausti:

– Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!

Petras kol kas nesuvokia, kad Jėzus bus prikeltas ir grįš į dangų.

– Eik šalin nuo manęs, šėtone! – nusisukęs subara jį Jėzus. – Tu man suklupimo akmuo, nes tavo mintys – ne nuo Dievo, o nuo žmonių (Mato 16:22, 23).

Tada, susikvietęs minią ir visus apaštalus, Jėzus paaiškina, kad juo sekti nebus lengva: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegu seka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas dėl manęs ir gerosios naujienos savo gyvybę praranda, tas ją išgelbės“ (Morkaus 8:34, 35).

Jėzaus palankumo gali tikėtis tik tie, kas yra pasiaukojamos dvasios ir nestokoja drąsos. „Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių šioje neištikimoje ir nuodėmingoje kartoje, to ir Žmogaus Sūnus gėdysis, kai ateis su šventaisiais angelais apgaubtas savo Tėvo šlovės“, – sako Jėzus (Morkaus 8:38). Atėjęs jis „atlygins kiekvienam pagal elgesį“ (Mato 16:27).