Vyriausiasis kunigas Elis turėjo du sūnus – Hofnį ir Finehasą. Jie tarnavo kunigais padangtėje. Deja, jiedu nesilaikė Jehovos įstatymų ir nepagarbiai elgėsi su žmonėmis. Kai izraelitai atnešdavo Jehovai aukas, Hofnis ir Finehasas geriausią mėsą pasiimdavo sau. Nors Elis žinojo, kad jo sūnūs nedorai elgiasi, jų nesudrausmino. Ar Jehova ruošėsi dėl to ką nors daryti?

Samuelis buvo daug jaunesnis už Hofnį ir Finehasą, bet blogu jų pavyzdžiu nesekė. Todėl Jehova Samueliu labai džiaugėsi. Vieną naktį Samuelį pažadino balsas – kažkas pašaukė jį vardu. Samuelis atsikėlė, nubėgo pas Elį ir sakė: „Aš čia!“ Kunigas atsakė: „Aš tavęs nešaukiau. Grįžk miegoti.“ Samuelis grįžo į lovą. Bet tas pats atsitiko ir antrą kartą. Kai Samuelis išgirdo balsą trečiąkart, Elis suprato, kad berniuką šaukia Jehova. Jis pamokė Samuelį, kad jei vėl išgirs balsą, sakytų: „Kalbėk, Jehova. Tavo tarnas klauso.“

Samuelis vėl atsigulė. Tada išgirdo: „Samueli! Samueli!“ Berniukas atsiliepė: „Kalbėk, tavo tarnas klauso.“ Jehova jam tarė: „Pasakyk Eliui, kad nubausiu jį ir jo šeimą. Jis žino,  kad jo sūnūs nedorai elgiasi mano padangtėje, bet jų nesudrausmina.“ Kitą rytą Samuelis, kaip įprasta, atidarė padangtės duris. Pranešti Jehovos žodį vyriausiajam kunigui jis bijojo. Bet Elis jį pasišaukė ir paklausė: „Sūnau, ką Jehova tau pasakė? Papasakok man viską.“ Samuelis taip ir padarė.

Samueliui augant, Jehova visą laiką buvo su juo. Visame Izraelyje, nuo vieno krašto iki kito, žmonės žinojo, kad Jehova paskyrė Samuelį pranašu ir teisėju.