1, 2. a) Kokią nelaimę Jona užtraukė laivo įgulai ir pačiam sau? b) Ko iš pasakojimo apie Joną galime pasimokyti?

JONA padarytų viską, kad tik nutiltų tie siaubingi garsai. Jis girdi, kaip audringas vėjas stūgaudamas plaka laivavirves, kaip milžiniškos bangos daužo laivo šonus ir visas laivo korpusas girgžda ir braška. Bet dar baisiau jam girdėti, kaip šaukia laivavedys ir jūreiviai, iš paskutiniųjų grumdamiesi su stichijomis. Jona supranta, kad tuoj tuoj visi pražus. Ir tik dėl jo kaltės!

² Jona padarė didelę klaidą — nusikalto savajam Dievui Jehovai. Štai kodėl jam tenka patirti tokį siaubą. O ką jis padarė? Ar dar įmanoma tą klaidą atitaisyti? Pažiūrėkime. Iš šios istorijos galėsime daug ko pasimokyti. Skaitydami ją suprasime, kaip kartais nutinka, kad ištikimas Dievo tarnas pasuka į klystkelį, ir kaip jis gali sugrįžti į teisingą kelią.

3—5. a) Kokia pirma mintis dažnam ateina į galvą kalbant apie Joną? b) Ką žinome apie Jonos gyvenimą? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) c) Kodėl Jonos tarnystė nebuvo nei lengva, nei maloni?

³ Pirma mintis, kuri dažnam ateina į galvą kalbant apie Joną, — jis blogas pavyzdys, nes buvo neklusnus, netgi užsispyręs. Bet ar tai viskas, ką galime apie jį pasakyti? Prisiminkime, Joną savo pranašu išsirinko pats Jehova. Tokios atsakingos tarnystės Dievas nebūtų skyręs nepatikimam, nedoram žmogui.

⁴ Apie Jonos gyvenimą iš Biblijos nedaug težinome. (Perskaityk 2 Karalių 14:25.) Aišku tik tiek, kad jis buvo iš Gat  Hefero — miestelio, įsikūrusio vos keturi kilometrai nuo Nazareto, kur po aštuonių šimtmečių užaugo Jėzus Kristus. * Jona pranašu tarnavo, kai dešimties Izraelio giminių karalystę valdė karalius Jeroboamas II. Elijo nebebuvo gyvo jau seniai, o jo įpėdinis Eliziejus mirė valdant Jeroboamo tėvui. Nors šiuodu Jehovos siųsti vyrai buvo daug nuveikę, kad krašte neliktų Baalo kulto, izraelitai vėl ėjo klystkeliais. Dabartinis jų karalius vis „darė, kas nedora Viešpaties akyse“, ir vedė tautą į nuodėmę (2 Kar 14:24). Tad Jonos tarnystė nebuvo nei lengva, nei maloni. Vis dėlto jis tarnavo Jehovai ištikimai.

⁵ Vieną dieną Jonos gyvenime įvyksta kai kas netikėta. Nuo Jehovos jis gauna užduotį, kuri jam pasirodo tiesiog neįveikiama. Ką Jehova jam paveda atlikti?

6. Kokią užduotį Jehova skyrė atlikti Jonai ir kodėl ji atrodė bauginanti?

⁶ Jehova Jonai sako: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“ (Jon 1:2). Ši užduotis Jonai atrodė bauginanti, ir nesunku numanyti kodėl. Ninevė, Asirijos sostinė, buvo įsikūrusi už maždaug aštuonių šimtų kilometrų į rytus ir keliauti iki jos būtų tekę apie mėnesį. Tačiau pati kelionė buvo juokai, palyginti su tuo, kas laukė paskui. Asirai garsėjo savo žiaurumu, net, galima sakyti, kraugeriškumu. Štai kokiai tautai Jona turi paskelbti Jehovos nuosprendį. Ko pranašas gali tikėtis iš pagonių, jeigu jo neklauso nė Dievo išrinktoji tauta? Ką jis vienas padarys tokiame didžiuliame mieste — mieste, kuris vėliau bus pramintas „kruvinuoju“? (Nah 3:1, 7)

7, 8. a) Kam Jona buvo pasiryžęs, kad išsisuktų nuo gąsdinančios užduoties? b) Kodėl neturėtume skubėti Jonos teisti?

⁷ Ar būtent tokios mintys sukosi Jonos galvoje, mes nežinome. Žinome tik tiek, kad jis leidosi bėgti. Jehovos lieptas eiti į rytus, Jona pasuko priešinga kryptimi — į vakarus, kuo toliau nuo ano baisaus miesto. Jis patraukė jūros link. Nusigavęs iki Jopės uostamiesčio, susirado laivą, plaukiantį į Taršišą. Pasak  kai kurių biblistų, Taršišas buvo dabartinės Ispanijos teritorijoje, ir jeigu tai tiesa, Taršišą nuo Ninevės skyrė trys su puse tūkstančio kilometrų. Kelionė į tą miestą, kitapus Didžiosios jūros, galėjo trukti ištisus metus. Bet kad išsisuktų nuo gąsdinančios užduoties, Jona buvo pasiryžęs viskam. (Perskaityk Jonos 1:3.)

⁸ Gal kas ir pavadintų Joną bailiu, vis dėlto nederėtų skubėti jo teisti. Kaip toliau matysime, lemiamais momentais drąsos jis nepristigo. Kita vertus, Jona, kaip ir visi mes, buvo netobulas žmogus, jam irgi teko grumtis su savo silpnybėmis ir ydomis (Ps 51:7 [51:5, Brb]). Be abejo, ir su baime.

9. Kaip kartais jaučiamės, iš Jehovos gavę kokią užduotį, ir ko neturėtume pamiršti?

⁹ Kartais gal atrodo, kad Dievas prašo to, kas pernelyg sunku ar apskritai neįmanoma atlikti. Tarkim, bijome skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nors ir žinome, kad tai — krikščionio pareiga (Mt 24:14). Galbūt pamirštame Jėzaus pasakytą svarbią tiesą: „Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10:27). Tada tikriausiai jaučiamės kaip Jona ir suprantame, kodėl jis bėgo. Pažiūrėkime, kas su juo atsitiko paskui.

10, 11. a) Ko Jona galbūt vylėsi, laivui palikus uostą? b) Kokia nelaimė grėsė laivui ir įgulai?

¹⁰ Įsivaizduokime, kad Jona jau įsitaisęs laive (greičiausiai tai buvo krovinį gabenantis finikiečių laivas). Visi sujudę sukrutę, laksto šen ir ten — laivavedys su savo įgula ruošiasi palikti uostą. Pagaliau laivas išplaukia į atvirą jūrą. Krantas vis labiau tolsta, kol horizonte išnyksta, ir dabar Jona turbūt lengviau atsikvepia, mat baisioji Ninevė pasilieka kažkur toli toli. Deja. Netikėtai dangus ima drumstis, jūra šiauštis.

¹¹ Atūžia smarkūs vėjai ir taip sujudina jūrą, sukelia tokias bangas, kad net šiuolaikinis laivas, palyginti su jomis, tebūtų menka valtis. Kiek ta audra truko, neaišku, bet medinis laivas, jūrai riaumojant, blaškėsi lyg kokia skiedrelė, tai pakildamas ant bangų, tai lėkdamas į prarają. Ar Jona tuomet suprato, kaip vėliau pats rašė, kad tai „Viešpats užleido šėlstantį vėją“? Sunku pasakyti. Bet matydamas, kaip jūreiviai šaukiasi kiekvienas savojo dievo, jis žinojo, kad pagalbos iš tų dievų tikėtis bergždžia (Kun 19:4). Padėtis buvo iš tiesų kritiška. Jonos knygoje skaitome: „Laivui grėsė pavojus sudužti“ (Jon 1:4). Išgelbėti juos galėjo tik Jehova. Tačiau kaipgi Jona šauksis Dievo, nuo kurio bėga?

12. a) Kodėl neturėtume skubėti Jonos pasmerkti už tai, kad siaučiant audrai nuėjo miegoti? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Kaip Jehova parodė, kas yra nelaimės kaltininkas?

 ¹² Jausdamasis esąs bejėgis kuo padėti, Jona nusileidžia į laivo triumą ir susiranda kur prigulti. Čia jis kietai įminga, bet neilgam. * Netrukus į triumą ateina laivavedys ir, jį pažadinęs, liepia kuo greičiau šauktis savo dievo, kaip kad darė visi kiti. Jūreiviai neabejoja, kad šią audrą sukėlė antgamtinės jėgos, todėl norėdami sužinoti, kuris iš laive esančių kaltas dėl užklupusios nelaimės, meta burtus. Įgulos nariai vienas po kito atkrenta, ir Jonai širdis daužosi vis smarkiau. Ir štai kaltininkas išaiškėja. Pasirodo, Jehova audrą siuntė ir burtą lėmė ne kam kitam, o Jonai! (Perskaityk Jonos 1:5-7.)

13. a) Ką Jona pasisakė jūreiviams? b) Ką Jona ragino jūreivius padaryti ir kodėl?

¹³ Dabar Jona iškloja jūreiviams visą tiesą. Pasisako esąs Jehovos, visagalio Dievo, tarnas. Tai jis įstūmęs visus į baisų pavojų, nes nuo savojo Dievo pabėgęs ir tuo jį užrūstinęs. Šis prisipažinimas vyrus pribloškia, Jona jų akyse mato didžiulį išgąstį. Jie klausia, ką turėtų su juo daryti, kad išgelbėtų laivą ir išsigelbėtų patys. Ir ką gi Jona atsako? Tikriausiai pranašas jau įsivaizduoja save skęstantį šaltoje siautulingoje jūroje, ir nuo tos minties jį nukrečia šiurpas. Bet argi jis galėtų visus šiuos vyrus pasmerkti pražūčiai, — juk jis žino galįs juos išgelbėti?! Todėl ragina: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra nurimtų. Žinau, kad per mane jus užklupo ši baisi audra“ (Jon 1:12).

14, 15. a) Kokią nuostatą turėtume ugdytis sekdami Jona? b) Kaip jūreivius paveikė Jonos ryžtas pasiaukoti, ir ką jie darė?

¹⁴ Ar būtų tokius žodžius pasakęs bailys? Žinoma, ne. Jonos drąsa ir pasiaukojimas tuo lemiamu momentu Jehovą turėjo labai pradžiuginti. Štai čia ir pasimatė, koks stiprus buvo Jonos tikėjimas. Šis Dievo tarnas paliko mums sektiną pavyzdį — kitų gerovė jam buvo svarbesnė už savąją. Ugdykimės ir mes tokią nuostatą (Jn 13:34, 35). Jeigu kam prireikia fizinės, emocinės ar dvasinės pagalbos, būkime pasirengę aukotis ir tam žmogui padėti. Tada Jehovai būsime mieli.

 ¹⁵ Jonos ryžtas pasiaukoti dėl kitų, matyt, jūreivius giliai sujaudina, nes iš pradžių jie nesutinka mesti pranašo jūron. Vyrai iš visų jėgų stengiasi irtis, bet veltui. Audra vis labiau siautėja. Galiausiai jie supranta, kad nebėra išeities, — jie meldžia Jehovą, Jonos Dievą, pasigailėjimo ir tada paėmę meta Joną į bangas (Jon 1:13-15).

16, 17. Nupasakok, ką patyrė Jona, kai buvo išmestas iš laivo. (Atkreipk dėmesį į iliustracijas.)

¹⁶ Jona pūkšteli į šėlstančią jūrą. Galbūt jis dar mėgina išsilaikyti ant vandens, gal per putas ir purslus dar mato tolstantį laivą. Bet milžiniškos bangos griūdamos jį glemžia, ir Jona ima grimzti gelmėn, o kartu — ir paskutinės viltys.

¹⁷ Vėliau Jona aprašė, kaip skęsdamas jautėsi. Galvoje šmėsčiojo visokiausios mintys, jis gailėjosi, kad niekada nebeišvys gražiosios savo Dievo šventyklos Jeruzalėje. Pranašas, regis, grimzdo į pačią bedugnę, prie kalnų papėdės, jį raizgė jūros dumbliai. Jona pagalvojo, kad čia ir bus jo kapas. (Perskaityk Jonos 2:3-7 [2:2-6, Brb].)

18, 19. a) Kas Jonai nutiko jūros gelmėse? b) Koks padaras ten buvo ir iš kur jis atsirado? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

 ¹⁸ Bet kas gi čia? Netoliese pasirodo didžiulis tamsus šešėlis, lyg kokios gyvos būtybės, ir ima grėsmingai artintis link Jonos. Staiga prieš akis Jonai plačiai atsiveria nasrai. Tas padaras jį apžioja ir praryja!

¹⁹ Dabar tai jau tikrai galas. Bet — neįtikėtinas dalykas! — Jona atsipeikėja ir supranta esąs gyvas. Sunku patikėti, tačiau jis sveikut sveikutėlis ir gali kvėpuoti! O juk, pagalvojus, čia jo gyvenimas turėjo baigtis. Joną apima pagarbi baimė. Nėra jokios abejonės — tai jo Dievas, Jehova, siuntė didžuvę, kad jį prarytų * (Jon 2:1 [1:17, Brb]).

20. Ką Jonos malda pasako apie jį patį?

²⁰ Slenka valandos. Čia, juodžiausioje tamsoje, Jona turi pakankamai laiko viską pergalvoti ir pasimelsti Jehovai. Jo maldą randame užrašytą antrame Jonos knygos skyriuje ir ją skaitydami pranašą pažįstame dar geriau. Jis dažnai cituoja psalmes, vadinasi, gerai išmano šventuosius raštus. Be to, matome, koks yra Dievui dėkingas. „Aš padėkos giesmę tau aukosiu, duotą įžadą įvykdysiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“ — štai tokiais žodžiais Jona užbaigia savo maldą (Jon 2:10 [2:9, Brb]).

21. Kokią vertingą pamoką Jona gavo ir ką turėtume prisiminti mes?

²¹ Atsidūręs pačioje netikėčiausioje vietoje Jona gavo vertingą pamoką: išgelbėti Jehova gali bet kurį savo tarną, bet kada ir iš bet kokios padėties. Juk savo pranašą Jehova saugojo net žuvies pilve (Jon 2:1 [1:17, Brb]). Niekas kitas, tik visagalis Dievas, galėjo ten išlaikyti jį gyvą sveiką tris dienas ir tris naktis. Prisiminkime ir mes, kad Jehova yra Dievas, kurio rankoje mūsų alsavimas (Dan 5:23). Tik jam esame skolingi už tai, kad kvėpuojame,  ir apskritai, kad gyvename. O ar esame jam dėkingi? Jeigu taip, Jehovai mielai paklusime.

22, 23. a) Kaip Jehova patikrino, ar Jona yra jam dėkingas už išgelbėjimą? b) Kaip, sekdami Jonos pavyzdžiu, turėtume elgtis, jei padarėme klaidą?

²² Ar Jona iš savo karčios patirties pasimokys? Po trijų dienų ir trijų naktų žuvis priplaukia prie kranto ir išspjauna pranašą į sausumą (Jon 2:11 [2:10, Brb]). Tik įsivaizduokime, į krantą Jonai net nereikėjo plaukti pačiam! Aišku, dabar jis turi susirasti kelią namo. Bet jo laukia dar vienas išbandymas. Greitai paaiškėja, kad keliauti teks kitur. Jonos 3:1, 2 skaitome: „Antrąkart Joną pasiekė Viešpaties žodis: ‘Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau.’“ Ar Jehovos tarnas šitam nurodymui paklus? Ar savo klusnumu parodys, koks yra dėkingas už išgelbėjimą?

²³ Šįkart pranašas veikia ryžtingai. „Paklusdamas Viešpaties žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę“, — pasakojama Biblijoje (Jon 3:3). Iš savo klaidų pranašas tikrai pasimokė. Jis ir šiuo atžvilgiu yra mums sektinas pavyzdys. Visi esame nuodėmingi, visi klystame (Rom 3:23). Bet ar padarę klaidą stengiamės taisytis? Ar iš savo klaidos pasimokome ir toliau klusniai tarnaujame Dievui?

24, 25. a) Kokiu atlygiu Jona galėjo pasidžiaugti? b) Koks atlygis Jonos dar laukia ateityje?

²⁴ Ar Jehova kaip nors atlygino Jonai už klusnumą? Be abejo, atlygino. Pirmiausia Jona, regis, sužinojo, kad laivo įgula per audrą nežuvo. Pasak Biblijos, tuomet, kai Jona dėl visų pasiaukojo ir buvo įmestas jūron, audra iškart liovėsi šėlti, ir jūreiviai, „apimti didelės Viešpaties baimės“, auką atnašavo Jehovai — nebe savo netikriems dievams (Jon 1:15, 16).

²⁵ Ateityje Jonos laukia dar didesnis atlygis. Praėjus daugeliui šimtmečių Jėzus užsiminė apie pranašišką „Jonos ženklą“: kiek pranašas išbuvo didžuvės pilve, tiek ir Jėzus išbūsiąs kape, arba šeole. (Perskaityk Mato 12:38-40.) Kaipgi Jona apsidžiaugs apie tai sužinojęs, kai pabus iš mirties miego! (Jn 5:28, 29) Jehova ir tau turi paruošęs atlygį. Tik ar tu seksi Jonos pavyzdžiu — ar mokysiesi iš savo klaidų, ar mielai dėl kitų aukosiesi ir būsi Dievui klusnus?