AIŠKU, mąstyti apie seksualinį vaikų išnaudojimą nėra malonu. Vien mintis apie tai tėvams kelia šiurpą! Vis dėlto toks išnaudojimas yra bjauri ir gąsdinanti gyvenimo tikrovė, o pasekmės vaikams gali būti itin sunkios. Ar verta šitą temą gvildenti? Pagalvokite, kam ryžtumėtės dėl savo vaiko? Juk gilinimasis į šiuos nemalonius dalykus tikrai nėra per didelė kaina už vaiko saugumą. O tai, ką sužinosite, vieną dieną gali labai praversti.

Neleiskite, kad vis labiau plintanti vaikų seksualinio išnaudojimo epidemija jus įbaugintų. Net jeigu prieš tokią grėsmę jaučiatės kone bejėgis, jūs turite pranašumų, kuriuos jūsų vaikams įgyti prireiks ne vienerių metų ar net dešimtmečių. Tai jūsų gyvenimiška patirtis, žinių bagažas, išmintis. Svarbu visu tuo pasinaudoti savo vaikui apsaugoti. Aptarkime, kokių trijų pagrindinių priemonių galėtų imtis visi tėvai: 1) tapti savo vaikui pirmine gynybine užkarda, saugančia jį nuo seksualinio išnaudojimo; 2) atsižvelgiant į vaiko amžių, suteikti būtinų žinių apie seksą; 3) mokyti vaiką apsiginti.

Didžiausia atsakomybė rūpintis vaikų saugumu tenka tėvams, o ne vaikams. Vadinasi, pirmiausia apie vaikams gresiančius pavojus turi daugiau sužinoti tėvai, o jau tada galės mokyti savo atžalas. Jeigu turite vaikų, apie jų seksualinį išnaudojimą jums būtina žinoti du dalykus. Pirma, kokie žmonės į juos taikosi, antra, kaip jie siekia savo tikslo. Tėvai dažnai įsivaizduoja, kad tvirkintojai — tai kažkokie iškrypėliai, slankiojantys patamsyje bei tykantys vaikus pasigriebti ir išprievartauti. Šitokių išsigimėlių, be abejo, yra, ir apie juos dažnai praneša žiniasklaida. Tačiau tokių ne itin daug. Apie 90 procentų seksualinio mažamečių  išnaudojimo atvejų nusikaltėlis būna asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki.

Žinoma, nesinorėtų galvoti, kad malonus kaimynas, mokytojas, gydytojas, treneris ar giminaitis galėtų geisti jūsų vaiko. Iš tikrųjų dauguma žmonių visai ne tokie. Visų aplinkinių, aišku, įtarinėti nederėtų. Tačiau žinodamas, kaip veikia tipiškas tvirkintojas, geriau sugebėsite apsaugoti savo vaiką. (Skaitykite rėmelį 6 puslapyje.)

Susipažinę su tvirkintojo taktika, jūs, tėvai, būsite labiau pasirengę tapti tikra užkarda savo vaikams. Pavyzdžiui, ką darysite, jeigu koks asmuo, kuris, regis, vaikais domisi labiau nei suaugusiais, pradeda rodyti išskirtinį dėmesį jūsų vaikui: apipila jį dovanomis, pasisiūlo nemokamai prižiūrėti jums išvykus ar vestis kur pasivaikščioti? Ar turėtumėte nuspręsti, kad jis tvirkintojas? Ne. Neskubėkite daryti išvadų. Toks domėjimasis gali būti visai nekaltas. Vis dėlto galbūt derėtų įdėmiau stebėti tai, kas vyksta. Biblijoje rašoma: „Neprityrėlis tiki kiekvienu žodžiu, bet gudrusis atidžiai stebi savo žingsnį“ (Patarlių 14:15, Jr).

Atminkite, jeigu jaučiate, kad pasiūlymas pernelyg geras, kad būtų tiesa, visai įmanoma, jog nuojauta jūsų neapgauna. Kuo daugiau sužinokite apie asmenį, kuris siūlosi vienas pabūti su jūsų vaiku. Leiskite tokiam žmogui suprasti, kad galite bet kuriuo metu ateiti pažiūrėti, ką jis su vaiku veikia. Melisa ir Bradas, tris berniukus auginantys jauni sutuoktiniai, palikdami vaiką su kokiu nors suaugusiu, elgiasi apdairiai. Kai vienas sūnus namuose mokėsi muzikos, nusamdytam mokytojui Melisa pasakė: „Kol vyks pamoka, vis užeisiu pasižiūrėti, kaip sekasi.“ Galbūt toks budrumas atrodo perdėtas, bet atsarga gėdos nedaro.

Aktyviai dalyvaukite vaiko gyvenime: stebėkite, ką veikia jūsų atžalos, su kuo draugauja, kaip mokosi. Jeigu numatoma kokia išvyka, išsiaiškinkite visas smulkmenas. Vienas psichiatras, per savo 33 metų praktiką susidūręs su daugybe seksualinio išnaudojimo atvejų, sako, kad begalę kartų nelaimės galima  buvo išvengti, jei tėvai tiesiog būtų buvę budresni. Jis cituoja vieno nuteisto tvirkintojo žodžius: „Tėvai tiesiogine prasme savo vaikus įduoda mums į rankas. [...] Todėl pasiekti tikslą man buvo visai nesunku.“ Turėkite omenyje, dauguma tvirkintojų renkasi lengvą grobį. Vaikai, kuriuos tėvai akylai saugo, į tvirkintojų nagus taip lengvai nepatenka.

Gynybinė užkarda vaikams būsite ir tada, jeigu stengsitės juos atidžiai išklausyti. Tvirkinami vaikai retai kada atvirai apie tai pasako; jie jaučia didelę gėdą ir nerimą nežinodami, kaip reaguos kiti. Tad stenkitės nepraleisti pro ausis net menkiausios užuominos. * Jeigu kokie nors vaiko žodžiai kelia jums nerimą, ramiai klausinėdami paskatinkite išsikalbėti. * Kai vaikas sako, jog daugiau nebenori būti su savo aukle, paklauskite jo kodėl. O jei užsimena, kad koks suaugęs žmogus su juo žaidžia keistus žaidimus, pasidomėkite: „Kokie tai žaidimai? Ką jis darė?“ Vaikui pasiskundus, kad kas nors jį kuteno, paklauskite: „Kur tave kuteno?“ Nenumokite ranka į atsakymus. Tvirkintojai paprastai sako vaikui, kad niekas juo nepatikės. Deja, dažnai taip ir atsitinka. Jeigu vaikas iš tikrųjų patyrė seksualinę prievartą, tėvų supratingumas ir meilė labai svarbi, kad vaikas pradėtų atsigauti po tokio sukrėtimo.

Sykį leidinyje apie vaikų seksualinę prievartą buvo pacituoti vieno nuteisto tvirkintojo žodžiai: „Parodykite man vaiką, kuris apie seksą nieko nežino, ir taip parodysite man lengvą grobį.“ Tėvams verta įsiklausyti į šiuos šiurpius žodžius. Vaikus, nieko neišmanančius  apie seksą, tvirkintojams apgauti daug paprasčiau. Biblijoje rašoma, kad žinios ir išmintis gali išgelbėti mus „nuo klastingai kalbančiųjų“ (Patarlių 2:10-12). Argi netrokštate, kad jūsų vaikas mokėtų šitaip apsiginti? Taigi antras svarbus dalykas, kaip apsaugoti vaiką, — nesivaržyti kalbėti su juo apie lyčių santykius.

Tačiau nuo ko pradėti? Kalbėtis su vaikais apie seksą daugelis tėvų šiek tiek drovisi. O vaikas šnekėtis šia tema varžosi dar labiau, todėl pats tokios kalbos greičiausiai neužves. Tad imkitės iniciatyvos. Melisa pasakoja: „Vaikams jau nuo mažumės aiškinome, kaip vadinasi įvairios kūno dalys. Vadinome jas tikraisiais vardais, ne vaikų kalba. Taip rodėme, kad jokia jų kūno dalis nėra keista ar gėdinga.“ Tada lengviau pereiti prie temos apie seksualinį išnaudojimą. Daugelis tėvų vaikams tiesiog pasako, kad tos jų kūno dalys, kurias dengia maudymosi kostiumėlis, yra intymios ir ypatingos.

Pirmame straipsnyje minėta Hetera pasakoja: „Mudu su Skotu sūnui paaiškinome, kad jo varpa yra labai intymi kūno dalis, ne žaisliukas. Niekam nevalia su ja žaisti — nei mamytei, nei tėveliui, netgi gydytojui. Kada vedame sūnų pas gydytoją, pasakau, kad šis tik pažiūrės, ar viskas gerai, ir tik todėl gali ten liesti.“ Abu tėvai kartkartėmis pasišneka su vaiku šia tema ir patikina, kad jis gali bet kada prieiti ir pasakyti, jeigu kas nors lietė jį ten, kur negalima, arba kieno nors elgesys privertė jį pasijusti nejaukiai. Vaikų globos bei apsaugos nuo prievartos specialistai panašiai pasikalbėti su vaikais pataria visiems tėvams.

Aiškinti vaikams tuos subtilius dalykus daugeliui labai padėjo knyga Sek Didžiuoju Mokytoju *. 32-ame šios knygos skyriuje „Kaip Jėzus buvo apsaugotas“ vaikams be užuolankų, tačiau nesukeliant baimės, kalbama apie seksualinės prievartos pavojų ir būtinybę saugotis. „Knyga padeda įtvirtinti vaikams tai, ką jau patys esame jiems išaiškinę“, — sako Melisa.

Šių dienų pasaulyje vaikams būtina žinoti, jog yra žmonių, kurie nori juos nepadoriai liesti arba geidžia, kad vaikai liestų jų pačių intymias vietas. Tokie įspėjimai neturėtų įvaryti vaikams baimės arba atimti pasitikėjimo visais suaugusiaisiais. „Tai tiesiog pamoka, kaip apsisaugoti nuo pavojaus, — aiškina Hetera. — Kartu mokau vaiką ir daugelio kitų dalykų, kurie dažniausiai niekaip nesusiję su vaikų išnaudojimu. Visa tai sužinojęs mano sūnus tikrai netapo baugštus.“

Taip pat vaikams reikia įdiegti tinkamą požiūrį į klusnumą. Šito mokyti svarbu ir sykiu nelengva (Kolosiečiams 3:20). Tačiau saugokitės, kad nenueitumėte per toli. Jeigu sūnų ar dukrą mokote visuomet paklusti kiekvienam suaugusiajam, kad ir kokios būtų aplinkybės, vaikas tampa lengvu grobiu. Tvirkintojai iškart pastebi tuos, kurie pernelyg paklusnūs. Todėl išmintingi tėvai moko vaikus, jog klusnumas neturi būti absoliutus. Krikščionims to mokyti nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Vaikams tiesiog galima paaiškinti taip: „Jeigu kas nors tau liepia daryti tai, ko Jehova  Dievas neleidžia, nedaryk. Net mamytė ar tėvelis niekada neturėtų iš tavęs reikalauti, kad darytum, ką Jehova draudžia. Ir tu visada gali mums pasakyti, jei kas bandys priversti tave daryti ką bloga.“

Ir dar: mokykite savo vaiką nepaklusti, jei kas prašo ko nors nesakyti tėvams. Paraginkite visada ateiti ir pasipasakoti, jeigu koks suaugęs žmogus prašo ką nuslėpti nuo tėvų. Kad ir ką toks asmuo sakytų, net jeigu grasintų, arba vaikas pats ką negera iškrėstų, niekuomet nereikia bijoti prieiti prie mamos arba tėčio ir viską papasakoti. Taip mokomas vaikas neturėtų jaustis įbaugintas. Patikinkite jį, kad dauguma žmonių niekada taip nesielgs — nebandys jo liesti ten, kur negalima, nelieps nepaklusti Dievui, nereikalaus ko nors nutylėti. Kaip iš anksto pasirūpinama atsarginiu išėjimu, jeigu kiltų gaisras, taip ir šitie pamokymai duodami „tiesiog dėl viso pikto“ ir greičiausiai jų nė neprireiks.

Trečia, aptarsime, kaip pamokyti vaiką kelių paprastų būdų, kad pats sugebėtų apsiginti, jei kas taikosi juo pasinaudoti, kai nesate šalia. Neretai patariama tai daryti žaidimo forma. Tėvai klausia: „Ką darytum, jeigu...?“, o vaikas atsako. Galėtumėte paklausti: „Ką darytum, jeigu nuėję į parduotuvę netyčia išsiskirtume? Kaip mane surastum?“ Galbūt vaikas atsakys ne visai taip, kaip tikėjotės, bet galėtumėte užvesti jį ant kelio, užduodamas papildomų klausimų, pavyzdžiui: „Pagalvok, kaip kitaip būtų saugiau manęs ieškoti?“

Panašiai galite klausinėti vaiką, kaip būtų saugiausia pasielgti, jei kas bandytų jį nederamai liesti. Jeigu matote, kad tokie klausimai jūsų sūnų ar dukrą labai trikdo, pamėginkite sukurti istoriją apie kitą vaiką. Galėtumėte pradėti kad ir taip: „Viena mergaitė pasiliko su giminaičiu. Jai patinka su juo būti. Bet netikėtai jis pamėgina ją liesti ten, kur nedera. Kaip manai, ką jai daryti, kad apsisaugotų?“

Ko turėtumėte išmokyti vaiką, kad jis žinotų, kaip pasielgti tokioje situacijoje? Vienos knygos autorius teigia: „Tvirtas „Ne!“, „Liaukis!“ arba „Nelįsk prie manęs!“ daro stebuklus — atbaido tvirkintoją bei priverčia gerai pagalvoti, ar verta toliau siekti savo.“ Surepetuokite panašius atvejus, kad vaikas įprastų prieštarauti garsiai, skubiai pabėgti ir viską pasakyti tėvams. Net, rodos, puikiai supratęs pamoką, vaikas po kelių savaičių ar mėnesių gali viską lengvai pamiršti, tad svarbu reguliariai ją kartoti.

Tokiuose pokalbiuose turėtų dalyvauti visi, kas tiesiogiai rūpinasi vaiku, tarp jų ir vyrai: tėvas, patėvis ar kiti giminaičiai. Kodėl? Nes visi mokantieji vaiką šitų dalykų tarsi jam pažada, kad niekada su juo taip nepasielgs. Deja, daugeliu atvejų vaikai patiria seksualinę prievartą būtent šeimoje. Aptarkime, kaip šiame patvirkusiame pasaulyje šeimą galite padaryti saugia užuovėja.