„NEMYLINTYS.“ Tuo žodžiu Biblija apibūdina daugumą žmonių, gyvenančių mūsų laikais, vadinamais „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1, 3, 4; Brb). Kokia teisinga ši Biblijos pranašystė, aiškiai rodo siaubingi vaikų tvirkinimo šeimoje mastai. Graikų kalbos žodis ástorgos, lietuviškai išverstas „nemylintys“, rodo stygių meilės, kuri turėtų jungti šeimos narius, ypač tėvus ir vaikus. * Kad ir kaip būtų liūdna, būtent namuose, kur meilės trūksta, ir nukenčia vaikai.

Kai kurie tyrinėtojai sako, jog dažniausiai vaikus seksualiai išnaudoja tėvas arba vyras, šeimoje atliekantis tėvo pareigas. Neretai tą daro ir kiti vyriškos lyties giminaičiai. Nors daugiausiai nukenčia mergaitės, tvirkinimo aukomis tampa ir nemažai berniukų. O vaikus tvirkinančių moterų irgi pasitaiko daugiau nei galbūt įsivaizduojate. Turbūt rečiausiai į viešumą iškyla kraujomaiša tarp brolių ir seserų, kai vyresnis arba stipresnis vaikas prievartauja arba prikalbina lytiškai santykiauti jaunesnį arba silpnesnį broliuką ar sesutę. Jums, tėvai, visa tai, be abejo, atrodo pasibjaurėtina.

Kaip nuo šitokių bėdų apsaugoti savo šeimą? Aišku, kiekvienoje šeimoje visi jos nariai turi žinoti ir gerbti tam tikrus principus, kurių laikantis būtų užkirstas kelias seksualiniam vaikų išnaudojimui. Patikimiausias tokių principų šaltinis yra Dievo Žodis, Biblija.

Kad šeima būtų saugi užuovėja, visiems namiškiams reikia laikytis Biblijoje nurodytų moralės normų. Joje apie lytinius santykius kalbama pagarbiai, tačiau tiesiai. Aiškinama, jog Dievas vyrą ir žmoną sukūrė taip, kad intymūs santykiai teiktų jiems džiaugsmą (Patarlių 5:15-20). Tačiau seksualinius ryšius ne tarp sutuoktinių Biblija draudžia. Pavyzdžiui, joje atvirai smerkiama kraujomaiša. Kunigų knygos 18-ame skyriuje nurodyta, tarp kokių giminių lytiniai santykiai laikytini kraujomaiša ir draudžiami. Ypatingą dėmesį atkreipkite į šiuos žodžius: „Nė vienas jūsų nesueis su artima giminaite [„su jokia artima  gimine“, NW] atidengti nuogumo [turėti lytinių santykių]; aš esu Viešpats“ (Kunigų 18:6).

Jehova visokią kraujomaišą priskiria prie „pasibjaurėtinų dalykų“, už kuriuos asmuo būdavo pašalinamas iš savo tautos, tai yra baudžiamas mirtimi (Kunigų 18:26, 29). Akivaizdu, kad Kūrėjo normos šiuo atžvilgiu labai aukštos. Mūsų laikais panašų požiūrį turi daugelio valstybių valdžia. Vaikus nuo seksualinės prievartos šeimoje ten saugo įstatymas. Todėl jeigu suaugęs asmuo lytiškai santykiauja su vaiku, šis nusikaltimas pagal tų šalių įstatymą dažniausiai traktuojamas kaip išprievartavimas. Kodėl įvardijama taip griežtai, jeigu nebuvo pavartota fizinė jėga?

Dabar daugelis valdžių pagaliau pradeda pripažinti, kas Biblijoje pasakyta jau seniai — vaikai nepajėgia viską suvokti taip kaip suaugusieji. Štai Patarlių 22:15 (Brb) teigiama: „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies.“ O apaštalas Paulius buvo įkvėptas užrašyti: „Kai buvau vaikas, [...] mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Korintiečiams 13:11).

Vaikas nesugeba iki galo suprasti nei lytinių santykių esmės, nei kaip jam tai atsilieps  po daugelio metų. Todėl daug kas pripažįsta, jog vaiko sutikimas lytiškai santykiauti nieko nereiškia, nes jis dar nepajėgus sąmoningai apsispręsti. Kitaip tariant, jeigu suaugęs žmogus (arba už vaiką kur kas vyresnis jaunuolis) turi tokius santykius su vaiku, jis negali pasiteisinti, kad vaikas nesipriešino arba to norėjo pats. Taigi suaugęs žmogus laikomas prievartautoju. Už šitokį nusikaltimą dažnai baudžiama kalėjimu. Visa atsakomybė tenka prievartautojui, o ne jo aukai.

Gaila, tačiau, dauguma tokių nusikaltėlių šiais laikais lieka nenubausti. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Australijoje baudžiamojon atsakomybėn patraukiama vos 10 procentų prievartautojų ir tik nedaugelis nuteisiami. Panaši padėtis ir kitose šalyse. Tad nors šeimos ir negali tikėtis didelės pagalbos iš valdžios, kur kas didesnę apsaugą jos turės taikydamos Biblijos principus.

Tikrieji krikščionys suvokia, kad šiuos principus savo Žodyje užrašęs Dievas nesikeičia. Jis mato visus mūsų poelgius, netgi tuos, kurie nuo daugelio žmonių paslėpti. Biblijoje sakoma: „Visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hebrajams 4:13).

Jeigu pažeidžiame Dievo įsakymus ir kenkiame kitiems, jis laiko mus už tai atsakingais. Kita vertus, Dievas laimina mus, jei tvirtai laikomės naudingų jo nurodymų dėl šeimos gyvenimo. Kokie yra kai kurie iš jų?

Biblijoje sakoma, jog meilė — „tobulas vienybės raištis“ (Kolosiečiams 3:14, NW). Ji, kaip aiškina Biblija, nėra tik jausmas. Ši savybė rodoma darbais — kai elgiamasi, kaip ji skatina, bei nedaroma to, ką ji draudžia (1 Korintiečiams 13:4-8). Rodyti meilę šeimoje reiškia su visais namiškiais elgtis kilniai, pagarbiai ir maloniai. Tai reiškia laikytis Dievo požiūrio į kiekvieną iš jų. Dievas visiems šeimyniškiams skiria garbingą ir svarbų vaidmenį.

Visų pirma meilę turi rodyti šeimos galva — tėvas. Jis supranta, kad krikščioniui niekas nedavė teisės būti despotu — piktnaudžiauti savo valdžia žmonai arba vaikams. Priešingai, sektinas vadovavimo pavyzdys jam yra Kristus (Efeziečiams 5:23, 25). Todėl toks tėvas švelniai elgiasi su žmona ir ją myli, yra kantrus bei švelnus su vaikais. Jis ištikimai juos saugo ir daro viską, kad niekas iš jo šeimos narių neatimtų ramybės, nekaltybės, pasitikėjimo ir saugumo.

Ne mažiau svarbus bei kilnus žmonos ir motinos vaidmuo. Biblijos pavyzdys, kaip gamtoje gyvūnų patelės saugo savo jauniklius, pailiustruoja, kokie globėjiški gali būti Jehova ir Jėzus (Mato 23:37). Taip ir mama turi ištikimai ginti savo vaikus. Iš meilės ji pirmiausia rūpinasi jų, o ne savo saugumu ir gerove. Tėvai žiūri, kad tiek tarpusavio santykiuose, tiek santykiuose su vaikais neįsigalėtų piktnaudžiavimas valdžia, prievarta ar bauginimai. Be to, neleidžia, kad taip vienas su kitu elgtųsi jų vaikai.

Kada kiekvienas šeimos narys kilniai ir pagarbiai elgiasi su kitais, visi puikiai sutaria. Vienos knygos autorius Viljamas Prendergastas teigia: „Tėvai turi kasdien nuolat artimai bendrauti su savo vaikais: ir mažais, ir paaugusiais.“ Toliau jis tęsia: „Tai, regis, geriausiai padėtų spręsti seksualinio išnaudojimo problemas.“ Biblijoje kaip tik ir patariama nuolatos su meile bendrauti (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Kai šis patarimas taikomas, tuomet namuose visi gali laisvai, nieko nebijodami atverti širdį.

Reikia pripažinti, jog gyvename sugedusiame pasaulyje, kur ne visada įmanoma apsisaugoti nuo prievartos. Nepaisant to, saugūs namai yra didžiulė atrama. Jeigu kuris šeimos narys patiria skriaudą nuo pašalinių, jis gerai žino, kur bėgti, kad rastų paguodą bei užuojautą. Šitokie namai tikrai yra priebėga ir saugi užuovėja neramiame pasaulyje. Telaimina Dievas jūsų pastangas, kad tokia užuovėja taptų ir jūsų šeima!