Kaip Biblija mus pasiekė

Tai, kad Biblija išliko neiškreipta iki mūsų dienų, — tikras stebuklas. Ši knyga užbaigta prieš daugiau kaip devyniolika šimtmečių. Be to, parašyta ant dūlančių medžiagų: papiruso, padaryto iš to augalo stiebų, bei pergamento — specialiai išdirbtos odos. Kalbomis, kuriomis Biblija buvo rašoma, dabar šneka nedaug žmonių. O pasaulio galingieji, pradedant imperatoriais, baigiant religiniais vadovais, iš visų jėgų stengėsi ją sunaikinti.

KAIP ši nepaprasta knyga ištvėrė laiko išbandymus ir tapo žinomiausia pasaulyje? Apsvarstykime tiktai dvi aplinkybes.

Išsaugota perrašinėtojų

Seniausių Biblijos tekstų sergėtojai, izraelitai, kruopščiai saugojo ritinius su Biblijos originalo tekstais ir daugybę kartų juos perrašinėjo. Izraelio karaliams buvo liepta „nusirašyti į ritinį šito įstatymo nuorašą iš kunigų levių saugomo ritinio“ (Pakartoto Įstatymo 17:18, Jr).

Daugelis izraelitų šventuosius Raštus pripažino esant Dievo Žodžiu ir mėgo juos skaityti. Todėl tekstus kopijuodavo gerai apmokyti perrašinėtojai ir darė tai itin kruopščiai. Apie vieną dievobaimingą perrašinėtoją, vardu Ezra, sakoma, kad jis buvo „žinovas [„įgudęs perrašinėtojas“, NW] Mozės Įstatymo, kurį buvo davęs Viešpats, Izraelio Dievas“ (Ezros 7:6). Masoretai, nuo VI iki X mūsų eros amžiaus perrašinėję Hebrajiškuosius raštus, arba „Senąjį Testamentą“, kad išvengtų klaidų, netgi skaičiuodavo raides. Taip kruopščiai dirbdami jie užtikrino teksto tikslumą ir padėjo šventiesiems Raštams išlikti, kad ir kaip atkakliai bei nepaliaujamai priešininkai mėgino juos sunaikinti.

Štai vienas pavyzdys: 168 m. p. m. e. Sirijos valdovas Antiochas IV pabandė išnaikinti visas Palestinoje buvusias Hebrajiškųjų raštų kopijas. Viename veikale apie žydų istoriją tvirtinama, jog „buvo plėšomas ir deginamas kiekvienas surastas įstatymo ritinys“. Leidinyje The Jewish Encyclopedia rašoma: „Pavaldiniai, įgalioti vykdyti įsakymą, tai darė su didžiausiu uolumu [...]. Už šventos knygos turėjimą [...] buvo baudžiama mirtimi.“ Tačiau tiek Palestinoje, tiek kitose šalyse gyvenę žydai šventųjų Raštų kopijas išsaugojo.

Kai Krikščionių graikiškųjų raštų, arba „Naujojo Testamento“, rašytojai užbaigė savo darbą, Dievo įkvėpti jų laiškai, pranašystės bei istorinių įvykių aprašymai netruko paplisti. Pavyzdžiui, Jonas savo Evangeliją rašė Efeze ar netoli šio miesto, tačiau vienas jos fragmentas, arba dalis kopijos, specialistų nuomone, padarytos nepraėjus nei 50 metų nuo tos Evangelijos užbaigimo, rastas už šimtų kilometrų, Egipte. Tai rodo, jog net tolimose šalyse gyvenę krikščionys turėjo dar visai neseniai parašytų įkvėptų tekstų kopijų.

Kadangi Dievo Žodis buvo labai paplitęs, tai jam padėjo išlikti ir praėjus šimtmečiams po Kristaus. Pasakojama, jog 303 m. e. m. vasario 23-iosios rytui auštant Romos imperatorius Diokletianas stebėjo, kaip jo kareiviai laužia vienos bažnyčios duris ir degina šventuosius Raštus. Šis valdovas manė, jog sunaikinęs krikščionių šventraščius padarys galą ir pačiai krikščionybei. Kitą dieną jis išleido potvarkį viešai deginti Biblijas visoje Romos imperijoje. Tačiau visų kopijų sunaikinti jam nepavyko ir vėl buvo padaryta  naujų. Nemažos dalys dviejų Biblijos kopijų graikų kalba, kurios, kaip manoma, buvo perrašytos tuoj po Diokletiano organizuoto persekiojimo, išliko iki mūsų laikų. Viena saugoma Romoje, kita — Britų bibliotekoje Londone.

Nors Biblijos originalo rankraščių vis dar nerasta, tūkstančiai ranka perrašytų visos Biblijos ar jos dalies kopijų išsilaikė ligi šiol. Kai kurios labai senos. Ar darant kopijas originalo tekstas kito? Mokslininkas V. H. Grinas apie Hebrajiškuosius raštus sakė: „Galima drąsiai tvirtinti, kad taip tiksliai nebuvo perteikti jokie kiti senoviniai raštai.“ O kalbėdamas apie Krikščionių graikiškuosius raštus žymus Biblijos rankraščių žinovas seras Frederikas Kenjonas konstatavo: „Mūsų turimi seniausi nuorašai buvo padaryti ne ką vėliau, negu parašytas originalas, todėl į laiko faktorių galima išvis nekreipti dėmesio, ir jau nebelieka jokio pagrindo abejoti, ar Šventasis Raštas pasiekė mus toks, koks buvo parašytas. Naujojo Testamento knygų autentiškumo ir turinio vientisumo klausimą laikyčiau nebediskutuotinu.“ Jis taip pat teigė: „Tikrai neperdėsime tvirtindami, kad iš esmės Biblijos tekstas yra patikimas [...]. To negalima pasakyti apie jokią kitą senovinę knygą pasaulyje.“

Biblijos vertimai

Biblijai tapti žinomiausia knyga ypač padėjo ir ta aplinkybė, kad ji išversta į daugelį kalbų. Tai atitinka Dievo tikslą, kad žmonės iš visų tautų ir kalbų jį pažintų bei garbintų „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23, 24; Michėjo 4:2).

Pirmasis žinomas Hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimas buvo Septuaginta (graikų kalba), skirta graikiškai kalbantiems žydams, gyvenantiems už Palestinos ribų. Jis užbaigtas maždaug dviem šimtmečiais anksčiau nei Jėzus pradėjo savo žemiškąją tarnybą. Visa Biblija, įskaitant ir Graikiškuosius raštus, per kelis šimtmečius po jų užbaigimo buvo išversta į daugybę kalbų. Bet vėliau valdovai ir netgi dvasininkai, kurie turėjo daryti tai, kas jų galioje, kad Biblija taptų prieinama visiems, elgėsi visiškai priešingai. Neleisdami Dievo Žodžio versti į paprastų žmonių kalbą, jie savo kaimenę stengėsi laikyti dvasinėje tamsoje.

Tačiau atsirado drąsuolių, kurie nepakluso nei Bažnyčiai, nei valstybei ir, rizikuodami savo gyvybe, vertė Bibliją į vienos ar kitos tautos kalbą. Štai Oksforde studijavęs anglas Viljamas Tindelas 1530 metais išleido Penkiaknygę, pirmąsias penkias Hebrajiškųjų raštų knygas. Nepaisydamas didžiulio pasipriešinimo, jis tapo pirmuoju vertusiu Bibliją į anglų kalbą tiesiai iš hebrajų. Be to, Tindelas buvo pirmasis vertėjas į anglų kalbą, vartojęs Jehovos vardą. Ispanų biblistas Kasjodoras de Reinas, vienas iš pirmųjų vertęs Bibliją į ispanų kalbą, taip pat nuolat rizikavo gyvybe persekiojamas katalikų. Kol užbaigė savo darbą, jam ne kartą teko keltis iš vienos šalies į kitą. * Jis gyveno Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje.

Šiais laikais Biblija ir toliau verčiama į vis daugiau kalbų bei leidžiama milijonais egzempliorių. O kad ji išliko ir tapo žinomiausia knyga pasaulyje, aiškiai liudija, kokie teisingi Dievo įkvėpti žodžiai, kuriuos užrašė apaštalas Petras: „Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius“ (1 Petro 1:24, 25).

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracijos 14 puslapyje]

KURĮ VERTIMĄ PASIRINKTI?

Įvairiomis kalbomis išleista daug Biblijos vertimų. Vienų kalba senovinė, sunkiai suprantama. Kiti vertėjai labiau rūpinosi teksto sklandumu, nei tikslumu, tad Bibliją vertė laisvai arba perfrazuodavo. Yra ir kone pažodinių vertimų.

Jehovos liudytojai išleido Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą į anglų kalbą, kurį išvertė specialus komitetas, panoręs likti nežinomas. Versta tiesiai iš originalo kalbų. Šis angliškasis vertimas Jehovos liudytojų naudojamas Šventąjį Raštą versti į kitas kalbas. „Naujojo pasaulio“ vertimas jau išleistas maždaug 60 kalbų. Verčiant angliškasis tekstas dažnai lyginamas su tekstu Biblijos originalo kalbomis. Ruošiant „Naujojo pasaulio“ vertimą tekstą stengiamasi versti pažodžiui, išskyrus atvejus, kai mintis pasidarytų nebeaiški. Vertėjų tikslas — šių dienų skaitytojams Bibliją perteikti tiek pat suprantamai, kiek originalo kalba ji buvo suprantama bibliniais laikais.

Kalbininkai, norėdami nustatyti, kiek tiksliai ir nešališkai Biblija verčiama, neseniai tyrinėjo kelis šiuolaikinius jos vertimus, taip pat ir „Naujojo pasaulio“. Tarp tų specialistų buvo ir religijotyrininkas, Šiaurės Arizonos universiteto (JAV) profesorius adjunktas Džeisonas Deividas Bedūnas. 2003 metais jis išleido 200 puslapių analitinį veikalą apie devynis „labiausiai paplitusius Biblijos vertimus į anglų kalbą“. * Savo darbe jis išanalizavo keletą lingvistiniu požiūriu neaiškių Šventojo Rašto fragmentų, nes „labiausiai tikėtina, kad būtent jie gali būti išversti tendencingai“. Bedūnas kaskart gretino analizuojamą ištrauką su graikišku tekstu žiūrėdamas, ar vertėjas nemėgino iškreipti prasmės. Kokios buvo mokslininko išvados?

Bedūnas atkreipia dėmesį, kad, tiek visuomenės, tiek daugelio biblistų nuomone, „Naujojo pasaulio“ vertimas skiriasi nuo kitų, nes jame atsispindi vertėjų religinis šališkumas. Tačiau jis pats konstatuoja štai ką: „Dauguma skirtumų paaiškinami tuo, kad „Naujojo pasaulio“ vertimas yra tikslesnis, nes versta vengiant laisvų interpretacijų ir labiau pažodžiui.“ Nors Bedūnas nesutinka su tuo, kaip „Naujojo pasaulio“ vertime išverstos tam tikros vietos, jis sako, kad šis vertimas „iš visų palygintųjų išsiskiria kaip pats tiksliausias“, ir vadina jį „itin puikiu“.

Panašiai apie „Naujojo pasaulio“ vertimą atsiliepė ir hebraistas dr. Bendžaminas Kedaras iš Izraelio. 1989 metais jis pasakė: „Šis darbas byloja apie nuoširdžias pastangas kuo tiksliau suprasti tekstą. [...] „Naujojo pasaulio“ vertime nepastebėjau nė menkiausio ketinimo pasakyti tai, ko tekste nėra.“

Taigi paklauskite savęs: „Kodėl skaitau Bibliją? Ar man pirmiausia rūpi, kad ji būtų lengvai skaitoma, nors ir ne tokia tiksli? O gal vis dėlto, kad vertimas kuo tiksliau atitiktų Dievo įkvėpto originalo mintis?“ (2 Petro 1:20, 21). Taigi jūsų pasirinkimas turėtų priklausyti nuo to, ko siekiate.

[Išnaša]

[Iliustracija]

Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą galima skaityti daugybe kalbų

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Masoretų rankraščiai

[Iliustracija 13 puslapyje]

Luko 12:7 eilutės fragmentas: „[...] nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Pirmame plane: National Library of Russia, St. Petersburg; antras ir trečias: Bibelmuseum, Münster; fonas: © The Trustees of the Chester Beatty Library, Dublin