Kokia žvaigždė vedė „išminčius“ pas Jėzų?

Populiariuose kalėdiniuose padavimuose ši žvaigždė vaizduojama kaip geras ženklas iš dangaus. Ar taip buvo iš tikrųjų?

▪ Biblijos rašytojas Matas pasakoja, jog „išminčių“ iš Rytų dėmesį patraukė neįprasta žvaigždė, kuri galiausiai juos atvedė pas vaikelį Jėzų (Mato 2:1-12). Populiariuose kalėdiniuose padavimuose ši žvaigždė vaizduojama kaip geras ženklas iš dangaus. Kaip aiškinama viename žinyne, žvaigždės pasirodymas įėjo į „Dievo išankstinį planą, pagal kurį [...] kūdikėlis Jėzus buvo pagarbintas ir savo Tėvo pripažintas kaip mylimas Sūnus“. Ta žvaigždė šlovinama net Kalėdų giesmėse. Kas tai buvo iš tikrųjų?

Vienų manymu, — natūralus dangaus reiškinys. Nemažai mokslininkų teigia, jog tuo metu vyko planetų konjunkcija. Tačiau, kaip aiškinama žodyne The New Bible Dictionary, „paprastai toks reiškinys negalėtų būti palaikytas „žvaigžde“. Daug planetų, prasilenkiančių arti viena kitos, vis tiek būtų atrodžiusios ne kaip pavienė žvaigždė, bet kaip atskiri šviesos taškeliai. Kai kas mano, jog tai galėjo būti, pavyzdžiui, kometa arba supernova. Tačiau nė vienas iš šių dangaus kūnų negalėjo judėti taip, kad vestų tuos vyrus į konkretų miestą ir sustotų virš konkretaus namo.

Ar šita žvaigždė apskritai galėjo būti natūralus gamtos reiškinys? Ar ji galėjo danguje pasirodyti Dievo valia? Apsvarstykime kai kuriuos faktus. „Išminčiai“ nebuvo nei karaliai, nei žmonės, kuriuos šiais laikais vadintume mokslininkais. Daugumoje dabartinių Biblijos vertimų į anglų kalbą, jie vadinami astrologais ir užsiiminėjo tuo, kas Šventajame Rašte smerkiama (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Atkreipkite dėmesį į tai, jog, kaip pasakojama, žvaigždę „matė“ tik šie astrologai. Jeigu tai būtų buvusi tikra žvaigždė, ją, nelyginant kokį žiburį, būtų pastebėję visi. Iš tikrųjų klausinėti, kaip žvaigždė atrodo, teko net karaliui Erodui. Pirmiausia ji nuvedė astrologus į Jeruzalę pas Erodą — mirtiną būsimojo Mesijo priešą, kuris siekė vaikelį Jėzų nužudyti. Tada pakeitė kryptį ir vedė juos į pietus Betliejaus link, kur buvo Jėzus, taip statydama į pavojų jo gyvybę.

Tie faktai akivaizdžiai rodo, jog žvaigždė buvo iš piktojo, veikiausiai Šėtono Velnio. Biblijoje rašoma, kad jis naudojasi „apgaulingais ženklais bei stebuklais“ (2 Tesalonikiečiams 2:9, Jr). Todėl tikrųjų krikščionių neturėtų stebinti, jog Šėtonas galėjo padaryti taip, kad į žvaigždę panašų objektą matytų tik astrologai, ir šią „žvaigždę“ kreipti, kad ji rodytų tiems vyrams kelią pas Dievo Sūnų, kurį Šėtonas norėjo nužudyti. Suprantama, galios pergudrauti Dievą Jehovą neturi niekas. Todėl nenuostabu, kad klasta nužudyti dar mažą Jėzų Velniui nepavyko.

Tačiau verta dėmesio tai, jog apie Jėzaus gimimą Dievas išties pranešė stebuklingu būdu. Tą pačią naktį, kai Jėzus gimė, angelas pasirodė būreliui piemenų ir paskelbė, jog gimė Gelbėtojas. Be to, angelas pasakė piemenims, kaip Jėzų rasti, kad šie galėtų jį aplankyti. Tada pasirodė daugybė angelų, ir jie garbino Dievą (Luko 2:8-14, Brb). Taigi, kad praneštų žmonėms apie Jėzaus gimimą, Dievas pasiuntė angelus, o ne pasinaudojo žvaigžde.