Neįprasti gyvūnai Tasmanijos laukinėje gamtoje

DIENĄ čia tylu ir ramu. Bet užslinkus nakčiai miškas netyla nuo šiurpaus urzgimo ir spygavimo. Kas ten spiegia? Triukšmadarys apgailėtinu vardu — sterblinis velnias. Šie stiprūs gyvūnai atrodo neįtikėtinai nuožmūs, ypač kai puotauja suradę maitą. Tačiau jų smarkios rietenos — tik akių dūmimas.

Šie velniūkščiai mišką nuo stipenų išvalo neįtikėtinai greit. Tvirtais žandikauliais ir dantimis jie pajėgia sutriaukšti kone visą kritusį gyvūną: odą, kaulus ir visa kita. Per pusvalandį šis padaras gali suryti labai daug ėdalo — iki 40 procentų savo kūno svorio. Palyginimui, tai būtų tas pats, jei vienu prisėdimu žmogus suvalgytų 25 kilogramų kepsnį!

Daug mielesnis yra romus šiurkščiaplaukis vombatas, kresnas pūkuotas gyvūnėlis. Kaip ir visi sterbliniai, vombato patelė turi „kišenę“ ir žindo savo jauniklį. Tačiau „kišenės“ landa atsukta į priešingą pusę nei kitų sterblinių. Matyt, taip yra todėl, kad, motinai rausiant urvą, jauniklis liktų švarus. Vombatai turi nuolat augančius dantis — tikrą dovaną, nes jais prasigraužia pro visokias požemines kliūtis. Nepaisant nerangios išvaizdos, vombatai yra stebėtinai miklūs — priekinėmis letenėlėmis gali švelniai suimti kokį žalumyną ir įsidėti į burną.

 Dar vienas keistai atrodantis gyvūnas yra ančiasnapis. Snapu ir plaukiojamąja plėve sujungtais kojų pirštais jis primena antį, kūnu ir kailiuku panašus į ūdrą, o uodega — į bebrą. Šis gyvūnas deda kiaušinius kaip višta, rausia urvus kaip vombatas ir žindo jauniklius kaip lokė. Todėl nenuostabu, kad pirmasis ančiasnapį tyrinėjęs mokslininkas jį palaikė kažkokia gamtos išdaiga.

Kodėl tokie keisti gyvūnai mus žavi? Matyt, šito norėjo mūsų Kūrėjas. Biblijoje sakoma, jog pirmai žmonių porai jis liepė: „Viešpataukite [...] visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28). Argi neprabunda troškimas laikytis šio priesako, kai stebime laukinę gamtą?

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

MILŽINŲ PAUNKSMĖJE

Gamtoje nedaug terasime tokių įspūdingai didelių medžių, kokie auga Tasmanijoje. Aukščiausi jų yra karališkieji eukaliptai — gaubtasėkliai augalai, kurie užauga iki 75 metrų aukščio. Paties didžiausio šios rūšies medžio aukštis siekia 99,6 metro. Jis tik 16 metrų žemesnis už aukščiausią pasaulyje visžalę sekvoją, augančią Kalifornijoje (JAV).

Kitas Tasmanijos salos medis — pušis Dacrydium franklinii yra perpus žemesnė už vidutinio aukščio karališkąjį eukaliptą, bet žaliuoja iki šešių kartų ilgiau. Mokslininkų paskaičiavimu, šios rūšies pušų amžius gali viršyti 3000 metų. Taigi jos — vieni ilgaamžiškiausių medžių pasaulyje. Baldžiai ir valčių gamintojai šį medį labai vertina ir vadina Tasmanijos medžių „princu“. Jo kreminės spalvos medieną lengva apdirbti, be to, joje yra apsauginės dervos, kuri, beje, atstoja ir repelentą vabzdžiams atbaidyti. Kai kurie rąstai tinka naudojimui net tada, kai ant miško paklotės būna išgulėję šimtus metų.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Sterblinis velnias

[Šaltinio nuoroda]

© J & C Sohns/age fotostock

[Iliustracija 11 puslapyje]

Šiurkščiaplaukis vombatas

[Iliustracija 11 puslapyje]

Ančiasnapis

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 11 puslapyje]

Šiurkščiaplaukis vombatas ir ančiasnapis: Tourism Tasmania; milžiniškas medis: Tourism Tasmania and George Apostolidis