Biblija — tikslių pranašysčių knyga. 1 dalis

„Padarysiu iš tavęs didelę tautą“

Šioje aštuonių dalių straipsnių serijoje bus aptariamas vienas išskirtinis Biblijos bruožas — pranašystės, arba gebėjimas nusakyti ateitį. Čia rasite atsakymus į tokius klausimus: ar Biblijos pranašystės tėra sumanių žmonių mąstymo rezultatas? ar jos buvo Dievo įkvėptos? Kviečiame ir jus patyrinėti turimus įrodymus.

ABEJONĖS ir skepticizmas — ryškūs mūsų laikų bruožai. Todėl kartais skeptiškai žiūrima ir į Bibliją. Deja, daugelis šia knyga niekada nėra nuoširdžiai pasidomėję. Savo nuomonę jie dažniausiai grindžia nuogirdomis. Tikimės, jūs elgiatės kitaip. Tad drauge nusikelkime į praeitį. Apžvelkime faktus, kurie padės labiau įsitikinti Biblijos autentiškumu.

Kelionę pradėsime nuo pažinties su žmogumi, kurį ligi šiol gerbia tiek krikščionys, tiek žydai, tiek musulmonai. Tai hebrajas, vardu Abraomas, * gyvenęs 2018—1843 m. p. m. e. *

Kai kuriose seniausiai užrašytose Biblijos pranašystėse, aktualiose net mūsų laikais, Abraomas yra svarbiausia figūra. (Skaitykite rėmelį  „Per jį bus palaimintos visos tautos“.) Biblijoje, Pradžios knygoje, išpranašautos tokios detalės: 1) Abraomo palikuonys taps didele tauta. 2) Jie turės vergauti svetimoje šalyje. 3) Vėliau bus išlaisvinti ir paveldės Kanaano žemę. Dabar kiekvieną šių detalių patyrinėkime išsamiau.

Trys reikšmingos pranašystės

1 pranašystė: „Padarysiu iš tavęs [Abraomai] didelę tautą“ (Pradžios 12:2).

Išsipildymas. Iš Abraomo sūnaus Izaoko ir vaikaičio Jokūbo (dar vadinamo Izraeliu) gimę palikuonys tapo tauta. Taip atsirado nepriklausoma karalių valdoma senovės Izraelio valstybė.

Ką atskleidžia istorija.

● Biblija pateikia išsamų Abraomo šeimos genealoginį medį, išvardydama Izaoko, Jokūbo ir dvylikos jo sūnų palikuonis. Čia įtraukta ir nemažai Izraelį arba Judą  valdžiusių karalių vardų. Septyniolika iš šių karalių yra paminėti nebibliniuose šaltiniuose, ir tai sutampa su Biblijos pasakojimu, kaip Abraomo palikuonys, kilę iš Izaoko ir Jokūbo, tapo tauta. *

2 pranašystė: „Tavo [Abraomai] palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti [...]. O čia sugrįš jų ketvirta karta“ (Pradžios 15:13, 16).

Išsipildymas. Badui ištikus Kanaano kraštą, Egipte gyveno keturios Abraomo palikuonių kartos — iš pradžių kaip ateiviai, vėliau kaip vergai, kuriuos egiptiečiai vertė iš šiaudų ir molio gaminti plytas. Pavyzdžiui, apžvelkime Abraomo provaikaičio Levio, su pagyvenusiu tėvu persikėlusio į Egiptą, šeimos liniją. Taigi keturios jo šeimos kartos buvo šios: 1) Levis, 2) jo sūnus Kehatas, 3) vaikaitis Amramas ir 4) provaikaitis Mozė (Išėjimo 6:16, 18, 20). Izraelitus iš Egipto nelaisvės Mozė išvedė 1513 m. p. m. e. (Žiūrėkite  laiko juostą ir skaitykite rėmelį  „Tiksliai užfiksuotas laikas“.)

Ką atskleidžia istorija.

● Pasak Senojo Testamento ir Artimųjų Rytų archeologijos profesoriaus Džeimso K. Hofmejerio (James K. Hoffmeier), tiek egiptiečių raštai, tiek archeologiniai radiniai byloja, jog badmečiu semitams (prie jų priskiriami ir senovės hebrajai) buvo leista su bandomis persikelti į Egiptą. Bet ar ten izraelitai buvo pavergti ir priversti gaminti plytas?

● Nors egiptiečių rašytiniuose šaltiniuose izraelitai atskirai neminimi, kapavietėse randami piešiniai bei ritiniai patvirtina, jog atlikti šiuos darbus egiptiečiai vertė būtent svetimšalius.  Tiek Biblija, tiek egiptiečių raštai liudija, kad prievaizdai laikydavosi raštiškų nurodymų, kiek plytų turėjo būti pagaminama (Išėjimo 5:14, 19). „Kaip teigiama išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose, — sako Hofmejeris, — tuo metu, kai izraelitai kentė didžiulę priespaudą, [...] priverstinius darbus Egipte dirbo visi svetimšaliai. Taigi teiginys, kad užklupus badui į Egiptą persikėlę senovės hebrajai [...] buvo priversti vergauti, nekelia abejonių.“

3 pranašystė: „Tavo palikuonims [...] duosiu [...] visą Kanaano kraštą“ (Pradžios 17:8).

Išsipildymas. Nors jauną Izraelio tautą iš Egipto išvedė Mozė, 1473 m. p. m. e. į Kanaano žemę ją įvedė Nūno sūnus Jozuė.

Ką atskleidžia istorija.

● Anot nusipelniusio egiptologijos profesoriaus K. A. Kičeno (K. A. Kitchen),  „niekas neabejoja, jog izraelitai užėmė Kanaano kraštą ir jame apsigyveno“, tačiau archeologai ne visada sutaria dėl datų.

● Biblijoje rašoma, kad Jozuė sudegino kanaaniečių miestą Hacorą (Jozuės 11:10, 11). Jo griuvėsiuose archeologai atkasė tris visiškai sugriautas kanaaniečių šventyklas. Be to, rado akivaizdžių įrodymų, jog miestas buvo sudegintas XV a. p. m. e. O tai visiškai sutampa su Biblijoje nurodytomis datomis.

● Kitas archeologus dominantis miestas — Gibeonas. Jis buvo įsikūręs maždaug už dešimties kilometrų nuo Jeruzalės. Kad čia būta šio miesto, archeologai nustatė atradę trisdešimt ąsočių, ant kurių rankenų buvo išgraviruotas jo pavadinimas. Senovės gibeoniečiai, priešingai nei Hacoro gyventojai, su Jozue sudarė taikos sutartį. Šis pristatė juos dirbti „vandens nešėjais“ (Jozuės 9:3-7, 23). Kodėl gibeoniečiams buvo skirtas būtent toks darbas? Kaip rašoma 2 Samuelio 2:13 ir Jeremijo 41:12, Gibeone buvo daug vandens. Šiuos Biblijos teiginius patvirtina ir leidinys Archaeological Study Bible, New International Version, kuriame rašoma: „Labiausiai Gibeonas išsiskiria tuo, kad jo apylinkėse gausu vandens — ten yra vienas didelis ir septyni mažesni šaltiniai.“

● Dešimtys žmonių, apie kuriuos skaitome Biblijoje, paminėti ir kituose rašytiniuose dokumentuose. Tarp jų — septyniolika iš Abraomo linijos kilusių karalių, kurie valdė Izraelio arba Judo karalystes: Ahabas, Ahazas, Dovydas, Ezekijas, Manasas, Uzijas ir kiti. Savaime suprantama, karališkųjų dinastijų buvimas aiškiai įrodo, kad Izraelio tauta ne tik užėmė Kanaano žemę, bet ir joje apsigyveno.

● 1896 metais tyrinėtojai Tėbuose (Egiptas) atrado Merneptacho stelą. Joje iškaltas užrašas, liaupsinantis faraono Merneptacho karo žygį į Kanaaną apie 1210 m. p. m. e. Šis reljefas — seniausias žinomas nebilinis šaltinis, bylojantis, kad Izraelio tauta tikrai egzistavo.

Detalių svarba

Kaip matėme, Biblijoje gausu tikslių detalių apie žmones, vietoves, įvykius. Jas galime palyginti su nebibliniais šaltiniais ir įsitikinti, kad Biblijos pranašystės tikrai pildosi. Kaip rodo faktai, Dievo pažadai Abraomui dėl jo palikuonių tikrai išsipildė. Abraomo palikuonys tapo tauta, vergavo Egipte, o vėliau užėmė Kanaano žemę. Tai primena Biblijoje užrašytus apaštalo Petro žodžius, kuriais jis nuolankiai pripažino, jog „pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet žmonės kalbėjo tai, kas nuo Dievo, vedami šventosios dvasios“ (2 Petro 1:21).

Praėjus šimtmečiams po Kanaano žemės užkariavimo, Izraelio tautos istorijoje prasidėjo dramatiški įvykiai, turėję tragiškų pasekmių. Kaip matysime kitoje pasakojimo dalyje, tie įvykiai irgi buvo išpranašauti Biblijos rašytojų.

[Išnašos]

[Rėmelis 17 puslapyje]

 PER JĮ BUS PALAIMINTOS „VISOS TAUTOS“

Dievas pažadėjo, kad „visų tautų“ žmonės bus palaiminti per Abraomo ainiją (Pradžios 22:18). Svarbiausia priežastis, kodėl Dievas pasirūpino, kad iš Abraomo palikuonių kiltų tauta, buvo sudaryti sąlygas gimti Mesijui, kuris paaukotų savo gyvybę už visą žmoniją. * Taigi Dievo pažadas Abraomui liečia ir jus! Jono 3:16 sakoma: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“

[Išnaša]

[Rėmelis 17 puslapyje]

 TIKSLIAI UŽFIKSUOTAS LAIKAS

Kaip svarbu tiksliai fiksuoti laiką, akivaizdu iš to, kas užrašyta Biblijoje, 1 Karalių 6:1. Apie datą, kada karalius Saliamonas pradėjo statyti Jeruzalės šventyklą, skaitome: „Keturi šimtai aštuoniasdešimtų metų [buvo praėję 479 pilni metai] po izraelitų išėjimo iš Egipto žemės zivo mėnesį, tai yra ketvirtų savo karaliavimo Izraelyje metų antrą mėnesį, Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties Namus.“

Pagal Biblijos chronologiją ketvirti karaliaus Saliamono valdymo metai buvo 1034 m. p. m. e. Prie šių metų pridėję 479 metus, gauname 1513 m. p. m. e. Būtent tais metais izraelitai ir išėjo iš Egipto.

[Rėmelis 18 puslapyje]

ABRAOMAS — ISTORINIS ASMUO

● II tūkstantmečio pradžia datuojamose molinėse dantiraščio lentelėse surašytų miestų pavadinimai atitinka Abraomo giminaičių vardus. Tai Pelegas, Serugas, Nahoras, Terachas ir Haranas (Pradžios 11:17-32).

● Pradžios 11:31 skaitome, jog Abraomas su šeima išėjo iš „chaldėjų Ūro“. Šio miesto griuvėsiai buvo atrasti Irako pietryčiuose. Be to, Biblijoje rašoma, kad Abraomo tėvas Terachas mirė Harano mieste, kuris, kaip manoma, buvo dabartinės Turkijos teritorijoje, o Abraomo žmona Sara — Hebrone, viename iš seniausių miestų Artimuosiuose Rytuose. Jame gyvenama ir dabar (Pradžios 11:32; 23:2).

[Laiko juosta 16, 17 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

 LAIKO JUOSTA: ABRAOMO PALIKUONYS IR IŠĖJIMAS IŠ EGIPTO

Keturios Abraomo palikuonių kartos

Levis

Kehatas

Amramas

Mozė

(m. p. m. e.)

1843 Miršta Abraomas

1728 Jokūbas su šeima persikelia į Egiptą

1711 Miršta Jokūbas

1657 Miršta Juozapas

1593 Gimsta Mozė

1513 Mozė išveda Izraelio tautą iš Egipto

1473 Miršta Mozė. Jozuė įveda izraelitus į Kanaano žemę

Teisėjų laikai

1117 Samuelis patepa Saulių pirmuoju Izraelio karaliumi

1107 Gimsta Dovydas

1070 Dovydas tampa Izraelio karaliumi

1034 Saliamonas pradeda statyti šventyklą

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šioje steloje pergalei paminėti iškaltas užrašas „Dovydo namai“. Tai vienas iš šaltinių, kur randami Izraelį arba Judą valdžiusių karalių — Abraomo palikuonių — vardai

[Šaltinio nuoroda]

© Israel Museum, Jerusalem/The Bridgeman Art Library International