Biblija — tikslių pranašysčių knyga. 4 dalis
Biblija — tikslių pranašysčių knyga. 4 dalis
Biblijoje buvo išpranašauta, kad Kristus turės kentėti ir mirti
Šioje aštuonių dalių serijoje bus aptariamas vienas išskirtinis Biblijos bruožas — pranašystės, arba gebėjimas nusakyti ateitį. Straipsniuose rasite atsakymus į tokius klausimus: ar Biblijos pranašystės tėra sumanių žmonių mąstymo rezultatas? ar jos buvo Dievo įkvėptos? Kviečiame ir jus patyrinėti turimus įrodymus.
KAI maždaug prieš 2000 metų Jėzus Kristus buvo Žemėje, jis žinojo, kad bus priešų žiauriai nužudytas. Bet iš kur tokios žinios? Jėzus buvo puikiai susipažinęs su pranašystėmis apie Mesiją, užrašytomis hebrajiškuosiuose šventraščiuose, arba Senajame Testamente. Kai kurias iš jų pranašas Izaijas užrašė 700 suvirš metų anksčiau, nei gimė Jėzus. Kodėl galime būti tikri, kad šios pranašystės tikrai buvo užrašytos iš anksto, o ne joms išsipildžius?
1947 metais Vakarų Krante beduinų piemuo rado ritinius, paslėptus vienoje iš Kumrano olų šiaurvakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje. Šie ir kiti tos pačios vietovės olose rasti senovės rankraščiai buvo pavadinti Negyvosios jūros ritiniais. Be kitų hebrajiškųjų šventraščių fragmentų, ritiniuose buvo visa Izaijo knyga. * Šis rankraštis datuojamas maždaug antruoju amžiumi prieš Jėzaus gimimą. Vadinasi, Izaijas užrašė tai, kas dar nebuvo įvykę, kitaip tariant, — pranašystę. Ką jis išpranašavo apie Kristaus, arba Mesijo, kančias ir mirtį? * Aptarkime dvi pranašystes.
Išpranašautos Kristaus kančios
1 pranašystė: „Atsukau nugarą mane plakantiems“ (Izaijo 50:6). *
Išsipildymas. 33 m. e. m. Jėzaus priešininkai, žydai, atvedė jį pas Romos valdytoją Poncijų Pilotą, kad nuteistų. Įžvelgdamas, kad Jėzus nekaltas, valdytojas mėgino suimtąjį paleisti. Tačiau žydams atkakliai reikalaujant mirties bausmės, Pilotas „nusprendė įvykdyti jų reikalavimą“ ir atidavė Jėzų prikalti prie stulpo (Luko 23:13-24). Bet pirmiausia „Pilotas paėmė Jėzų ir nuplakdino“ (Jono 19:1). Kaip Izaijas ir buvo išpranašavęs, Jėzus nesipriešino — ‘atsuko nugarą jį plakantiems’.
Ką atskleidžia istorija
● Kaip rodo istoriniai šaltiniai, romėnai, prieš įvykdydami mirties bausmę, nuteistuosius paprastai nuplakdavo. Pasak vieno žinyno, „plakdavo rimbu, suvytu iš odos juostelių su švino ar kokio kito metalo aštriais gabalėliais. Pasmerktąjį [...] plakdavo per nuogą nugarą tol, [...] kol neatsiverdavo gilios žaizdos. Kartais žmogus tokių kančių neatlaikydavo ir numirdavo“. Tačiau Jėzus šį kankinimą ištvėrė.
Išpranašauta Kristaus mirtis
2 pranašystė: „Jis atidavė savo sielą mirčiai“ (Izaijo 53:12, Brb). * Psalmyno 22:16 (Brb) apie tai rašoma plačiau: „Nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.“
Išsipildymas. „Jėzų nuplakdinęs [Pilotas] atidavė prikalti prie stulpo“, — rašoma Morkaus 15:15. Mirties bausmė Jėzui buvo įvykdyta jo rankas ir kojas prikalant prie stulpo (Jono 20:25). Po kelių valandų „Jėzus garsiai sušukęs išleido paskutinį atodūsį“ (Morkaus 15:37).
Ką atskleidžia istorija
● Nors istoriniuose šaltiniuose apie pačią Jėzaus mirties bausmę rašoma nedaug, žinomas romėnų istorikas Tacitas, gimęs apie 55 m. e. m., teigė, jog „valdant Tiberijui, vieno iš mūsų prokuratorių, Poncijaus Piloto, įsakymu, Kristui, kurio vardu pavadinti krikščionys, buvo įvykdyta žiauri mirties bausmė“. * Tai, ką paminėjo Tacitas, visiškai sutampa su evangelijų pasakojimais. Juose irgi randame Tiberijaus Cezario, Poncijaus Piloto bei kitų pareigūnų vardus (Luko 3:1; 23:1-33; Jono 19:1-24).
Istorija patvirtina, kad romėnai prie stulpo kaldavo vergus bei tuos, ką laikė užkietėjusiais nusikaltėliais. Kartais nuteistuosius prie stulpo pririšdavo, kartais prikaldavo. Viename žinyne rašoma, jog „vinimis būdavo perkalamos rankos bei kojos. Baisaus troškulio ir skausmo sukeltų konvulsijų kamuojamą auką palikdavo merdėti“.
Kaip jau rašėme, Jėzus iš anksto žinojo, kad turės mirti kančiose. Todėl, tam momentui artėjant, šis drąsus vyras savo ištikimiems sekėjams galėjo pasakyti: „Mes kylame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų žinovams. Šie pasmerks jį mirti ir atiduos svetimtaučiams, kad iš jo tyčiotųsi, nuplaktų ir prikaltų prie stulpo“ (Mato 20:18, 19). Bet galbūt kyla klausimas, kodėl Jėzus turėjo mirti? Tai liečia kiekvieną iš mūsų, o atsakymas yra pati geriausia kada nors girdėta naujiena!
„Sumuštas už mūsų nuodėmes“
Būdami netobuli, dažnai pasielgiame netinkamai. Biblijoje tai įvardijama kaip nuodėmė. Ją galima prilyginti į automobilio variklį patekusiam smėliui. Variklis ims gesti ir galiausiai sustos. Panašūs yra ir nuodėmės padariniai — senatvė, ligos ir mirtis. Romiečiams 6:23 sakoma: „Nuodėmės mokamas atlyginimas — mirtis.“ Tačiau Kristaus mirtis suteikia galimybę išsivaduoti iš tokios beviltiškos padėties. Kaip? Dar vienoje pranašystėje Izaijas rašė, kad Kristus bus „sumuštas už mūsų nuodėmes“, kitaip tariant, mirs „už mūsų kaltes“, idant ‘jo žaizdomis būtume išgydyti’ * (Izaijo 53:5, Brb).
Izaijo pranašystė primena žodžius, užrašytus Jono 3:16, kur skaitome: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“
Kaip išsiugdyti tikėjimą Jėzumi? Semiantis apie jį žinių. Maldoje Dievui Jėzus kalbėjo: „Tai yra amžinasis gyvenimas — kad jie pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų“ (Jono 17:3). O šios neįkainojamos žinios užrašytos Biblijoje (2 Timotiejui 3:16).
Aišku, Jėzus nori, kad kuo daugiau žmonių gautų amžinąjį gyvenimą. Todėl, likus nedaug laiko iki mirties, jis išsakė vieną reikšmingą pranašystę: „Bus paskelbta ši geroji naujiena apie karalystę [Dievo valdžią, kuri pasirūpins, kad Kristaus auka teiktų didžiausią naudą] visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms“ (Mato 24:14). Kaip matysime iš kitų dviejų šios serijos straipsnių, ši pranašystė taip pat išsipildė iki smulkmenų.
[Išnašos]
^ pstr. 5 Nepažeistas rastas tiktai vienas ritinys — Izaijo knyga. Kitų Biblijos knygų likę tik fragmentai.
^ pstr. 5 Plačiau apie pranašystes, padedančias nustatyti Mesijo tapatybę, skaitykite žurnalo Atsibuskite! 2012 m. liepos numeryje.
^ pstr. 7 Kaip rodo kontekstas, veiksmažodis „atsukau“, pavartotas pirmuoju asmeniu, leidžia suprasti, kad tai — Kristaus žodžiai. Pavyzdžiui, 8-oje eilutėje (Brb) rašoma: „Arti yra Tas [Dievas], kuris mane [Jėzų Kristų] išteisina [„paskelbia teisiu“, NW].“ Dievo požiūriu, teisus, arba be nuodėmės, žemėje buvo vienintelis Jėzus (Romiečiams 3:23; 1 Petro 2:21, 22).
^ pstr. 12 Izaijo 52:13—53:12 yra daugiau pranašysčių apie Mesiją. Pavyzdžiui, Izaijo 53:7 skaitome: „Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, [...] taip jis nepratarė nė žodžio.“ 10-oje eilutėje priduriama, kad jis atidavė savo sielą „kaip atnašą už kaltę“.
^ pstr. 15 Apie Kristų rašė ir kiti senovės metraštininkai: žinomas romėnų istorikas Svetonijus (pirmasis amžius), Bitinijos valdytojas Plinijus Jaunesnysis (antrojo amžiaus pradžia) bei žydų istorikas Juozapas Flavijus (pirmasis amžius). Pastarasis mini „Jokūbą, Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį“.
^ pstr. 19 Jėzus „nepadarė nuodėmės“, todėl nenusipelnė mirties (1 Petro 2:22). Vis dėlto jis atidavė savo gyvybę, taip sumokėdamas už mūsų nuodėmes ir išvaduodamas mus iš mirties gniaužtų. Todėl Jėzaus mirtis vadinama išperkamąja auka (Mato 20:28). Plačiau apie tai skaitykite knygoje Ko iš tikrųjų moko Biblija? Ją galite rasti ir interneto svetainėje www.mr1310.com.
[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]
KRISTAUS PASIAUKOJAMOS MIRTIES PIRMAVAIZDIS
Dievo Įstatyme, duotame Izraelio tautai, randame įsakų, kurie buvo pirmavaizdis to, ką vėliau turėjo atlikti Mesijas. Pavyzdžiui, padaręs nuodėmę, arba nepaklusęs Dievui, izraelitas turėjo paaukoti sveiką gyvulį (Kunigų 17:11; 22:21). Ar gyvulių aukos galėjo atpirkti nuodėmę? Ne (Hebrajams 10:4). Bet jos buvo pirmavaizdis aukos, atpirkusios nuodėmę, — aukos „Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29; Hebrajams 10:1, 5-10). Kiekvienas, kas darbais parodo tikįs tą įvaizdinį Avinėlį — Jėzų Kristų, — turi neįkainojamą amžino gyvenimo viltį (Jono 6:40).
