MANOMA, jog pirmieji Kamerūno gyventojai buvo baka genties pigmėjai. XVI amžiuje čia atkeliavo portugalai. Dar po kelių šimtmečių šiaurinę Kamerūno dalį užkariavo islamą išpažįstanti tauta — fulbiai. Dabar 40 procentų šalies gyventojų laiko save krikščionimis, 20 procentų — musulmonais, likusieji 40 procentų išpažįsta tradicinius Afrikos tikėjimus.

Kaimo gyventojai nepaprastai svetingi. Svečią sutinka draugiškai, kviečia į vidų, pasiūlo vandens bei valgių. Atsisakyti vaišių laikoma įžeidimu, jas priimti — pagarba šeimininkui.

Pokalbis prasideda šeimos narių pasveikinimu ir pasiteiravimu, kaip jiems sekasi. Netgi įprasta paklausti, kaip auga gyvuliai! „Atsisveikinant nepakanka pasakyti „viso gero“, — pasakoja vietinis Kamerūno gyventojas Džozefas. — Dažnai šeimininkas  dar kurį laiką svečią lydi keliu ir su juo bendrauja. Galiausiai atsisveikindamas palinki sėkmingos kelionės ir grįžta namo. Jei neparodomas toks dėmesys, reiškia, svečias nevertinamas.“

Paprastai, net tuomet, kai yra svečių, valgoma iš vieno dubens — kartais tiesiog rankomis. Kamerūne toks paprotys — ypatingas vienybės simbolis. Kai kada taip elgiamasi norint vėl suartinti žmones, kurių draugystė dėl kažkokių priežasčių išblėso. Tam tikra prasme bendromis vaišėmis tarsi sakoma: „Dabar esame bičiuliai.“