DRUGELIŲ stebėtojai Europoje nuo seno gėrėjosi spalvingaisiais usninukais ir negalėjo suprasti, kur jie pradingsta vasaros pabaigoje. Ar užėjus pirmiesiems šalčiams tiesiog žūva? Naujausi tyrimai atskleidė neįtikėtiną faktą. Šie vabzdžiai kasmet migruoja iš Šiaurės Europos į Afriką ir atgal.

Tyrinėtojai palygino pažangiausiais radiolokatoriais užfiksuotus bei tūkstančių mėgėjų stebėtojų iš visos Europos pateiktus duomenis. Pasirodo, vasarai baigiantis milijonai usninukų būriais migruoja į pietus. Jie skrenda vidutiniškai 500 metrų aukštyje, todėl yra beveik nepastebimi. Sulaukę palankių vėjų, maždaug 45 kilometrų per valandą greičiu patraukia į tolimąją Afriką ir įveikia apie 15 000 kilometrų atstumą. Kelionė prasideda netoli šiaurės poliaračio ir baigiasi pietuose, Vakarų Afrikos drėgnuosiuose miškuose. Tai dvigubai toliau, nei nuskrenda Šiaurės Amerikoje gyvenantys drugeliai monarchai.

Jorko (Anglija) universiteto profesorė Džein Hil (Jane Hill) paaiškina: „Usninukai — nenuilstantys keliauninkai. Kelionėje jie ir veisiasi — praeina visą vystymosi ciklą.“ Kol pasiekia Afriką ir grįžta atgal, pasikeičia šešios jų kartos.

„Tie smulkučiai, sveriantys mažiau nei gramą padarėliai, kurių smegenys ne didesnės už smeigtuko galvutę, be jokios galimybės mokytis iš vyresnių, labiau patyrusių gentainių, išsiruošia į tokią tarpžemyninę kelionę, kuriai neužtenka vienos kartos gyvenimo trukmės, — teigia organizacijos Butterfly Conservation tyrinėjimų vadovas Ričardas Foksas (Richard Fox). — Kažkada buvo manoma, jog usninukai visiškai priklausomi nuo vėjo, ir prasidėjus šaltai britiškai žiemai tiek jų, tiek jų palikuonių žūtis tiesiog neišvengiama.“ Tačiau stebėjimai „parodė, jog usninukai yra puikūs keliautojai“.