Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

NUMERIO TEMA

Organizmo ląstelė – gyvoji biblioteka!

Organizmo ląstelė – gyvoji biblioteka!

MOLEKULINĖS biologijos specialistai Džeimsas Vatsonas (James Watson) ir Fransis Krikas (Francis Crick) 1953 metais padarė atradimą, sukėlusį tikrą perversmą mokslo pasaulyje, – kiekvieno gyvo organizmo pamatas yra DNR, kurią sudaro dviguba spiralė. * Šiame siūliškame darinyje, dažniausiai esančiame ląstelės branduolyje, užkoduota, arba „įrašyta“, informacija; dėl to kiekvieną organizmo ląstelę galima vadinti gyvąja biblioteka. Šis stulbinantis atradimas atvertė naują puslapį biologijos srityje. Bet kam tokie „įrašai“ reikalingi? O dar įdomiau, kaip jie ten atsirado?

KODĖL LĄSTELĖMS REIKALINGA INFORMACIJA

Ar kada susimąstėte, kaip iš sėklos užauga medis ar iš apvaisinto kiaušinėlio išsivysto žmogus? Kaip paveldėjote tam tikrus bruožus ar savybes? Atsakymas slypi DNR.

DNR – sudėtinga molekulė, primenanti ilgas susivijusias kopėčias, – yra beveik kiekvienoje ląstelėje. Žmogaus genomas, kitaip tariant, DNR užkoduota genetinė medžiaga, yra sutalpinta į maždaug tris milijardus cheminių junginių, kuriuos galėtume pavadinti „kopėčių skersiniais“. Mokslininkai šiuos „skersinius“ vadina bazių poromis, nes kiekvienas jų susideda iš dviejų bazių, kurių iš viso yra keturios. Pagal pirmą pavadinimo raidę šios bazės sutrumpintai vadinamos A, C, G ir T. * 1957 metais Fransis Krikas padarė prielaidą, kad tai yra cheminių junginių grandininė seka, kurioje užkoduotos instrukcijos. Šitaip praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje mokslininkai pradėjo perprasti šį kodą.

Informaciją, ar tai būtų paveikslėliai, muzika ar žodžiai, galima kopijuoti ir išsaugoti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kompiuteriuose tai atliekama skaitmeniniu būdu. Gyvoje ląstelėje DNR esanti informacija išsaugoma ir replikuojama cheminiu būdu. DNR perdavimą galima laikyti gyvybės pratęsimu, nes šis procesas vyksta ląstelėms dalijantis, taip pat gyvūnams dauginantis.

Kaip ląstelės tą informaciją panaudoja? Įsivaizduokite, kad DNR yra tartum rinkinys receptų, kuriuose tiksliai, etapas po etapo, aprašyta proceso eiga. Skirtumas tik tas, kad jo rezultatas – ne pyragas ar sausainiai, bet galbūt kopūstas ar karvė. Žinoma, ląstelėse šitie procesai yra visiškai automatizuoti, todėl dar sudėtingesni ir sunkiau perprantami.

Vienoje bakterijos ląstelėje esančią informaciją būtų galima sutalpinti tik į 1000 puslapių knygą.

Genetinė informacija saugoma, kol jos prireikia. Pavyzdžiui, kai susidėvėjusias ar pažeistas ląsteles tenka pakeisti naujomis ir dėl to šalia esančios ima dalytis arba informaciją reikia perduoti palikuonims. Kiek informacijos yra DNR kode? Štai kad ir vienas mažiausių organizmų – bakterija. Vokiečių mokslininkas Berntas Olafas Kiupersas (Bernd-Olaf Küppers) teigė: „Visa informacija apie bakterijos ląstelę, perteikus ją žmonių kalba, sutilptų tik į maždaug tūkstančio puslapių knygą.“ Ne veltui chemijos profesorius Deividas Dimeris (David Deamer) rašė: „Įspūdį daro net paprasčiausios gyvybės formos sudėtingumas.“ Dabar bakterijos genomą palyginkime su žmogaus. „Jam užrašyti reikėtų kelių tūkstančių tomų“, – sako Kiupersas.

„UŽRAŠYTAS MUMS SUPRANTAMA KALBA“

Kaip teigia Kiupersas, įrašai DNR kartais vadinami molekuline genetine kalba, ir tai nėra tik metafora. Jis pabrėžia, jog „molekulinė genetinė kalba, panašiai kaip žmonių, turi savo sintaksę“. Kitaip tariant, DNR turi savo „gramatiką“, arba rinkinį taisyklių, griežtai apibrėžiančių, kaip informacija turi būti užrašyta ir nuskaitoma.

„Žodžiais“ ir „sakiniais“ DNR kode įrašytos komandos, kaip gaminti baltymus bei kitus junginius, būtinus įvairioms ląstelėms, iš kurių sudarytas mūsų kūnas. Pavyzdžiui, pagal tam tikrą komandą ima gamintis kaulų, raumenų, nervų ar odos ląstelės. „Informacija, užrašyta siūliškoje DNR molekulėje, yra iš cheminių elementų sudarytas kodas, kuriame vienas cheminis junginys atitinka vieną raidę, – rašė evoliucionistas Metas Ridlis (Matt Ridley). – Tai pernelyg gerai, kad būtų tiesa, bet, pasirodo, šis kodas užrašytas mums suprantama kalba.“

Vienas Biblijos rašytojų, Dovydas, maldoje Dievui kalbėjo: „Tavo akys matė mano kūną dar neužbaigtą; ir tavo knygoje buvo surašytos visos mano dalys“ (Psalmyno 139:16, Karaliaus Jokūbo vertimas). Suprantama, Dovydas tai išreiškė poetine kalba. Vis dėlto esmė perteikta labai tiksliai, kaip tai būdinga visiems Biblijos rašytojams. Nė vienas iš jų nė kiek nepasidavė kitų senovės tautų folkloro ar mitologijos įtakai (2 Samuelio 23:1, 2; 2 Timotiejui 3:16).

Kaip vaikas paveldi tėvų bruožus?

KAIP TAS KODAS ATSIRADO?

Kaip neretai ir būna, mokslininkams praskleidus vieną paslapties šydą, atsiranda kitas. Taip atsitiko ir atradus DNR. Supratus, kad DNR saugoma užkoduota informacija, mąstantiems žmonėms kilo klausimas, iš kur ta informacija atsirado? Žinoma, niekas nematė, kaip susiformavo pirma DNR molekulė. Taigi išvadas tenka daryti patiems. Tačiau net ir tuomet jos neturi būti spekuliatyvios. Štai keli pavyzdžiai.

  • 1999 metais Pakistane buvo rasta senovinių molinių indų šukių su neįprastais ženklais, arba simboliais. Jų iššifruoti taip niekam ir nepavyko. Bet juk niekas neabejoja, kad šie ženklai įrašyti žmogaus ranka.

  • Praėjus keleriems metams po to, kai Vatsonas ir Krikas išsiaiškino DNR struktūrą, du fizikai pasiūlė kosminėje erdvėje ieškoti užkoduotų radijo signalų. Taip prasidėjo mąstančių nežemiškos kilmės būtybių paieškos.

Kokia peršasi išvada? Kad ir kaip informacija būtų perduota – simboliais molio šukėje ar signalais iš kosmoso, – žmonės tai priskiria protingoms būtybėms. Ir tam jiems visai nebūtina matyti, kas tai padarė. Tačiau, kai buvo atrastas pats sudėtingiausias žmogui žinomas kodas – cheminis gyvybės kodas, – daugelis, atmetę tokią logiką, DNR atsiradimą priskiria savaiminiams procesams. Ar tai protinga? Nuoseklu? Moksliška? Nemažai gerbiamų mokslininkų, kaip antai dr. Ginas Huangas (Gene Hwang), profesorius Jan Der Ksuvas (Yan-Der Hsuuw), su tuo nesutinka. Štai ką jie sako.

Dr. Ginas Huangas tyrinėja paveldimumo dėsningumus ir aprašo juos matematinės statistikos metodais. Anksčiau jis tikėjo evoliucija, bet mokslinis darbas pakeitė jo pažiūras. „Tyrimai genetikos srityje, – sako mokslininkas Atsibuskite! bendradarbiui, – padeda geriau suprasti, kaip veikia gyvybės mechanizmas. Mane tai verčia žavėtis Kūrėjo išmintimi ir jausti jam pagarbią baimę.“

Profesorius Jan Der Ksuvas Taivano Nacionaliniame Pingdongo mokslo ir technologijų universitete vadovauja embriono tyrimams. Jis irgi tikėjo evoliucija, kol moksliniai tyrimai padėjo prieiti kitokią išvadą. Apie ląstelių dalijimąsi ir jų „specializaciją“ mokslininkas pasakė: „Reikiamos ląstelės turi dalytis atitinkama tvarka atitinkamoje vietoje. Iš pradžių iš jų formuojasi audiniai, kurie vėliau virsta atskirais organais ir galūnėmis. Apie tokio darnaus mechanizmo sukūrimą bet kuris inžinierius gali nebent pasvajoti! Tačiau pagal programas, įrašytas DNR, embrionas vystosi tiesiog tobulai. Apmąstęs šiuos sudėtingus harmoningai veikiančius procesus, įsitikinau, kad gyvybę sukūrė Dievas.“

Ginas Huangas (kairėje) ir Jan Der Ksuvas

AR TAI SVARBU?

Be jokios abejonės! Jei Dievas sukūrė gyvybę, nuopelnus reikėtų priskirti jam – ne evoliucijai (Apreiškimo 4:11). O jeigu esame sukurti išmintingo Kūrėjo, vadinasi, tam turėjo būti kažkokia priežastis. Jos nebūtų, jeigu gyvybė būtų atsiradusi savaime. *

Mąstantys žmonės išties ieško atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. „Prasmės paieškos yra žmogaus gyvenimo variklis“, – pasakė neurologijos ir psichiatrijos profesorius Viktoras Franklis (Viktor Frankl). Kitaip tariant, visi jaučiame dvasinį alkį, kurį trokštame numalšinti. Ir tai turi prasmę tik tuomet, jei esame sukurti. Bet ar Dievas yra numatęs, kaip dvasinius poreikius galėtume patenkinti?

Į tą klausimą atsakė Jėzus Kristus: „Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos [Dievo] lūpų“ (Mato 4:4). Jehovos žodžiai, užrašyti Biblijoje, patenkina milijonų žmonių dvasinį alkį, suteikdami jiems gyvenimo prasmę bei ateities viltį (1 Tesalonikiečiams 2:13). Tegul Biblija būna toks kelrodis ir jums. Mažų mažiausiai ši unikali knyga verta jūsų dėmesio.

^ pstr. 3 Vatsonas ir Krikas rėmėsi anksčiau gyvenusių mokslininkų darbais. Santrumpa DNR reiškia deoksiribonukleorūgštį. (Skaitykite rėmelį „ DNR – svarbiausi atradimai“.)

^ pstr. 6 Šios raidės reiškia adeniną, citoziną, guaniną ir timiną.

^ pstr. 22 Evoliucijos klausimas išsamiau aptariamas brošiūrose Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai ir Gyvybė: ar galėjo atsirasti be Kūrėjo? Galima skaityti ir internete www.mr1310.com.