ILGĖJANTYS šešėliai išduoda artėjantį vakarą. Sėdėdama aukštai ant kupranugario Rebeka žvelgia į kalnuotą vietovę. Per kelias savaites ji jau priprato prie siūbuojančios šių gyvūnų eisenos. Jos gimtieji namai Harane liko toli toli – už šimtų kilometrų į šiaurės rytus. Kažin ar Rebeka kada bepamatys savo artimuosius. Ypač dabar, kelionei artėjant prie pabaigos, merginos galvoje sukasi mintys apie tai, kas jos laukia ateityje.

Karavanas jau perėjo didžiąją Kanaano dalį ir šiuo metu keliauja per skurdesnę Negebo žemę (Pradžios 24:62). Pakeliui Rebeka greičiausiai mato avių bandas. Žemdirbystei čia per sausa, užtat ganyklų avims – į valias. Pagyvenusiam karavano vedliui šios vietovės puikiai pažįstamos. Jis, aišku, nekantrauja pranešti gerą žinią šeimininkui – Rebeka taps Izaoko žmona. O ji tikriausiai svarsto, koks bus gyvenimas šiame krašte, kas per žmogus jos sužadėtinis. Jie nė karto nebuvo susitikę! Ar ji jam patiks? Ir ar jis patiks jai?

Šiais laikais daugelyje pasaulio šalių sutartinės santuokos žmonėms atrodo keistos. Tačiau kai kur sudaryti tokias sąjungas įprasta. Kad ir kokioje kultūroje esate užaugęs, turbūt sutiksite, kad Rebeka keliavo į nežinią. Akivaizdu, šiai merginai netrūko drąsos ir tikėjimo. To ypač reikia, kai gyvenime susiduriame su pokyčiais. Aišku, iš Rebekos galime mokytis ir kitų pasigėrėtinų savybių.

Didieji pokyčiai Rebekos gyvenime prasidėjo visiškai nelauktai. Ji užaugo Mesopotamijoje, Harano mieste arba jo apylinkėse. Jos tėvai skyrėsi nuo vietinių gyventojų. Pastarieji garbino mėnulio dievą Siną, o Rebekos šeima – tikrąjį Dievą Jehovą (Pradžios 24:50).

Rebeka buvo labai graži, tačiau ją puošė ne tik išvaizda. Mergina buvo dvasinga, aukštos moralės. Jos tėvai gyveno pasiturinčiai ir turėjo tarnų, tačiau dukters nelepino lyg kokios princesės, priešingai, mokė darbštumo. Kaip ir daugeliui moterų tais laikais, Rebekai tekdavo nelengvų buities darbų, pavyzdžiui, parnešti šeimai vandens. Vakarop ji užsikeldavo ant peties ąsotį ir patraukdavo šaltinio link (Pradžios 24:11, 15, 16).

Vieną vakarą, Rebekai pasisėmus vandens, prie jos pribėgo pagyvenęs vyras ir tarė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio.“ Kaip mandagiai nepažįstamasis išsakė savo kuklų prašymą! Rebeka matė, kad jis atvykęs iš toli. Taigi skubiai nusikėlė nuo peties ąsotį ir davė atsigerti – ne šiaip gurkšnelį, o iki soties – gaivaus šaltinio vandens. Mergina pastebėjo, kad netoliese klūpo dešimt to vyro kupranugarių, o girdykla tuščia. Matydama šiltą senolio žvilgsnį ir norėdama parodyti jam geraširdiškumą, pasakė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“ (Pradžios 24:17–19).

 Rebeka pasisiūlė pagirdyti visus dešimt kupranugarių! Ištroškęs kupranugaris gali išgerti iki 100 litrų. Jeigu tie dešimt būtų buvę labai ištroškę, Rebekos būtų laukusi ne viena valanda sunkaus darbo. Tačiau jie, atrodo, nebuvo baisiai ištroškę. * Bet ar Rebeka tai iš anksto žinojo? Ne. Ji buvo pasiruošusi dirbti negailėdama jėgų, kad parodytų pagyvenusiam svečiui maloningumą. Pagalbos jis neatsisakė ir akylai stebėjo, kaip mergina vis skuba prie šulinio, pasemia vandens ir neša jį girdyklon (Pradžios 24:20, 21).

Koks puikus pavyzdys mums! Gyvename laikais, kai savanaudiškumas tiesiog klesti. Kaip ir buvo pranašauta, dauguma žmonių yra savimylos, dėl kitų nenorintys nė piršto pajudinti (2 Timotiejui 3:1–5). Kad nepasiduotų tokiai neigiamai įtakai, krikščionims verta apmąstyti šį Biblijos pasakojimą apie paslaugią, darbščią senovėje gyvenusią merginą.

Be abejo, Rebeka matė, kad pagyvenęs vyras atidžiai ją stebi. Bet jo žvilgsnyje nebuvo nieko nepadoraus, o vien tik nuostaba, pasigėrėjimas ir džiaugsmas. Rebekai pagaliau baigus darbą, jis jai padovanojo brangių papuošalų. „Prašyčiau pasakyti, – klausė jis, – kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“ Jai papasakojus apie savo šeimą senolis dar labiau pralinksmėjo. Tada mergina entuziastingai pridūrė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei.“ Koks svetingumas, turint omenyje, kad svečias atvyko ne vienas! Tuomet Rebeka nubėgo viską papasakoti motinai (Pradžios 24:22–28, 32).

Akivaizdu, tėvai ją išmokė rodyti svetingumą. Kadangi ši dorybė darosi vis retesnė, mums ypač svarbu sekti šios geraširdės merginos pavyzdžiu. Jei tikime Dievą, turime būti  svetingi. Jehova dosnus visiems ir nori, kad tokie būtų jo tarnai. Kai nesavanaudiškai rodome svetingumą, džiuginame savo dangiškąjį Tėvą (Mato 5:44–46; 1 Petro 4:9).

Kas buvo tas senolis prie šulinio? Abraomo, Rebekos senelio brolio, tarnas. Todėl jos tėvo Betuelio namuose jį priėmė kaip brangų svečią. Tas tarnas tikriausiai buvo Eliezeras. * Šeimininkai pasiūlė jam pasivaišinti, bet jis valgyti atsisakė, kol nepapasakos, ko atvykęs (Pradžios 24:31–33). Galime įsivaizduoti, su kokiu užsidegimu jis kalbėjo, nes ką tik patyrė akivaizdų Dievo Jehovos vadovavimą.

Rebekos tėvas Betuelis ir brolis Labanas atidžiai klausėsi Eliezero pasakojimo, kad Jehova dosniai palaimino Abraomą Kanaane, kad Abraomas su Sara susilaukė sūnaus Izaoko ir kad šis yra vienintelis jų turto paveldėtojas. Abraomas šiam savo tarnui pavedė svarbią užduotį – surasti Izaokui žmoną tarp jo giminaičių Harane (Pradžios 24:34–38).

Abraomas prisaikdino Eliezerą neimti Izaokui žmonos iš Kanaano moterų. Kodėl? Kadangi kanaaniečiai negarbino Jehovos ir jo net negerbė. Abraomas žinojo, kad Jehova ketina metui atėjus nubausti tuos žmones už jų piktadarybes, taigi nenorėjo, kad jo mylimas sūnus Izaokas susisaistytų vedybomis su kanaaniečiais ir pamėgtų nedorus jų kelius. Be to, Abraomas gerai suvokė, kad jo sūnui teks svarbus vaidmuo Jehovai įvykdant savo pažadus (Pradžios 15:16; 17:19; 24:2–4).

Eliezeras papasakojo, kad po ilgos kelionės sustojo prie šulinio ir meldėsi Jehovai – prašė išrinkti Izaokui žmoną. Iš ko jis turėjo suprasti Jehovos valią? Eliezeras norėjo, kad Izaokui tinkama mergina ateitų prie šulinio, o paprašius vandens, duotų atsigerti jam ir dar pasisiūlytų pagirdyti jo kupranugarius (Pradžios 24:12–14). Ir kas tokia pasielgė būtent taip? Ogi Rebeka! Įsivaizduokite, kaip ji jautėsi, jeigu visa tai girdėjo.

Svečio pasakojimas Betuelį ir Labaną labai sujaudino. Jie tarė: „Reikalas Viešpaties nuspręstas.“ Pagal tų laikų paprotį buvo sudaryta vedybų sutartis ir Rebeka sužadėta su Izaoku (Pradžios 24:50–54). Bet ar tai reiškia, kad ji neturėjo teisės apsispręsti pati?

Prieš keletą savaičių Eliezeras to paties paklausė Abraomo: „O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?“ Abraomas atsakė: „Būsi laisvas nuo priesaikos“ (Pradžios 24:39, 41). Betuelio namuose merginos nuomonės irgi buvo paisoma. Eliezeras taip džiaugėsi sėkmingai atlikta užduotimi, jog jau kitą rytą prašėsi leidžiamas grįžti į Kanaaną su Rebeka. Namiškiai norėjo, kad ji pabūtų su jais dar bent dešimt dienų. Galiausiai jie nutarė: „Pasišaukime mergaitę ir paklauskime, ką ji sakys“ (Pradžios 24:57).

Rebeka atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Ką ji darys? Gal bandys sužadinti tėvo ir brolio gailestį, maldaudama, kad nesiųstų jos į nežinomybę? O gal laikys garbe atlikti tam tikrą vaidmenį įvykiuose, kuriems, akivaizdu, vadovauja Jehova? Jos atsakymas atskleidžia, ką ji manė apie šį netikėtą, gal kiek bauginantį gyvenimo posūkį. Rebeka trumpai ir aiškiai pasakė: „Eisiu“ (Pradžios 24:58).

Kokia pagirtina nuostata! Dabar vedybų papročiai gerokai skiriasi nuo anuometinių, bet iš Rebekos vis tiek galime daug ko pasimokyti. Svarbiausia jai buvo ne jos norai, o Jehovos valia. Dievo Žodis – geriausias vadovas, kai renkamės sutuoktinį, mokomės būti geru vyru ar žmona (2 Korintiečiams 6:14, 15; Efeziečiams 5:28–33). Tad kaip ir Rebeka stenkimės visada paklusti Dievo vadovavimui.

Betuelio šeima palaimino mylimą dukterį Rebeką, ir tada ji su savo buvusia aukle Debora ir dar keliomis tarnaitėmis leidosi į kelią su Eliezeru bei jo vyrais (Pradžios 24:59–61; 35:8). Greitai Haranas liko toli už nugaros. Maždaug 800 kilometrų kelionė truko kokias tris savaites ir tikriausiai nebuvo itin patogi. Aišku, Rebeka anksčiau buvo mačiusi kupranugarių, tačiau nepanašu, kad būtų dažnai jodinėjusi. Anot Biblijos, jos šeima augino avis, o ne keliavo kupranugarių karavanais kaip pirkliai (Pradžios 29:10). Pirmą kartą užsėdę ant kupranugario žmonės paprastai skundžiasi, kad nepatogu, net jei tenka pajoti nedidelį atstumą.

Šiaip ar taip, Rebeka žvelgė pirmyn ir stengėsi kuo daugiau iš Eliezero sužinoti apie Izaoką ir jo šeimą. Galime įsivaizduoti, kaip vakarais jie sėdi prie laužo ir Eliezeras pasakoja, ką Jehova yra pažadėjęs savo draugui Abraomui: Dievas pasirūpins, kad iš Abraomo šeimos linijos kiltų palikuonis, per kurį bus palaiminta visa žmonija. Tik pagalvokite, kokia nuostaba apėmė Rebeką, kai suvokė, kad Jehovos pažadas bus išpildytas per jos būsimą vyrą Izaoką, vadinasi, ir per ją (Pradžios 22:15–18).

Ir štai atėjo diena, apie kurią rašoma straipsnio pradžioje. Karavanui keliaujant per Negebo sritį ėmė temti. Netikėtai Rebeka pamatė per laukus ateinantį vyrą. Jis atrodė rimtas, susimąstęs. „Skubiai nulipusi nuo kupranugario“, galbūt šiam net nespėjus priklaupti, ji klausė tarno: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Sužinojusi, jog tai Izaokas, ji prisidengė galvą šydu (Pradžios 24:62–65). Kodėl? Greičiausiai tai buvo pagarbos būsimam vyrui ženklas. Toks nuolankumas kai kam šiandien gali atrodyti senamadiškas. Tačiau Rebeka yra geras pavyzdys tiek vyrams, tiek moterims, nes kam iš mūsų nereikia nuolat ugdytis šios puikios savybės?

Izaokas, kuriam tuomet buvo apie keturiasdešimt, vis dar gedėjo prieš trejus metus mirusios motinos Saros. Iš to galime daryti išvadą, kad jis buvo jautrus, švelnus žmogus. Tokiam vyrui darbšti, svetinga ir nuolanki žmona buvo tikra Dievo dovana. Ar jie gerai sutarė? Biblijoje pasakyta paprastai: „Jis pamilo ją“ (Pradžios 24:67, Brb; 26:8).

Net ir mums, gyvenantiems po beveik 4000 metų, sunku nesižavėti Rebeka – jos drąsa, darbštumu, svetingumu ir nuolankumu. Visi mes – jauni ir seni, vyrai ir moterys, susituokę ir vieniši – sekime Rebekos tikėjimo pavyzdžiu!