Šventyklos prieangis buvo priešais Šventąją. 2 Metraščių 3:4 apie jį rašoma: „Šventovės priekyje buvo 20 uolekčių pločio prieangis. Jo plotis atitiko Namų plotį, o aukštis buvo 120.“ Kituose Biblijos vertimuose irgi sakoma, kad prieangio aukštis buvo 120 uolekčių. Perskaičiavus tai būtų 53 metrų aukščio bokštas!

Tačiau Biblijos „Naujojo pasaulio vertime“ į lietuvių kalbą skaičius netrukus bus pakeistas į 20 uolekčių (maždaug 9 metrai) ir išnašoje bus nurodyta, kad rankraščiuose randami abu variantai. Kodėl taip nutarta? Aptarkime kelias priežastis.

Prieangio aukštis 1 Karalių 6:3 nepaminėtas. Jeremijas paminėjo prieangio plotį ir gylį, tačiau aukščio neminėjo. Toliau jis detaliai aprašė kitus šventyklos elementus, įskaitant liedintą vandens talpyklą (vadinamąją Jūrą), dešimt varinių vežimaičių ir du vario stulpus, stovėjusius šventovės prieangyje (1 Kar 7:​15–37). Jeigu prieangis išties buvo iškilęs virš šventyklos ir siekė daugiau kaip 50 metrų, kodėl Jeremijas jo aukščio nepaminėjo? Net keletą šimtmečių vėliau žydų rašytiniuose šaltiniuose buvo teigiama, kad prieangis tokio pat aukščio kaip ir visa šventykla.

Žinovai abejoja, ar šventyklos sienos galėjo išlaikyti 120 uolekčių aukščio statinį. Senovėje aukšti akmens ir plytų statiniai, pavyzdžiui Egipto šventyklų vartų staktos, remdavosi ant plataus pamato ir į viršų siaurėjo. Saliamono šventykla nebuvo tokia masyvi. Žinovų teigimu, jos sienų plotis neviršijo 6 uolekčių, tai yra 2,7 metro. Užtat architektūros istorikas Teodoras Businkas daro tokią išvadą: „Sprendžiant iš [šventyklos įėjimo] pločio, prieangis negalėjo būti 120 uolekčių [aukščio].“

Galimas dalykas, perrašinėtojai įvėlė klaidą. Nors kai kuriuose senoviniuose nuorašuose randame skaičių „120“, kituose patikimuose rankraščiuose, pavyzdžiui Aleksandrijos kodekse (V a.) ir Ambraziejaus kodekse (VI a.) skaitome „20 uolekčių“. Ar galėjo taip nutikti, kad skaičius „120“ tekste radosi per klaidą? Žodžiai „uolektys“ ir „šimtas“ hebrajų kalboje labai panašūs. Tad perrašinėtojas galbūt apsiriko ir vietoje „uolekčių dvidešimt“ netyčia įrašė „šimtas dvidešimt“.

Kaip iš tikro atrodė Saliamono pastatyta šventykla ir jos elementai, žinoti įdomu. Tačiau labiausiai mus domina tai, ką ta šventykla vaizdavo – didžiąją dangiškąją šventyklą, į kurią Jehova kviečia visus savo tarnus. Kokie esame jam už tai dėkingi! (Hbr 9:​11–14; Apr 3:12; 7:​9–17)