1. Ką Biblijoje neretai reiškia žodis „duona“?

 DUONA visais laikais buvo vienas svarbiausių maisto produktų (Pr 14:18; Lk 4:4). Biblijoje pats žodis „duona“ neretai reiškia tiesiog visokį maistą (Mt 6:11; Apd 20:​7, išn.). Ir būtent duona Jėzus dukart stebuklingai pamaitino minias žmonių (Mt 16:​9, 10). Vienas iš tų gerai žinomų atvejų aprašytas Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje. Pasigilinkime į šį pasakojimą ir pažiūrėkime, ko galime pasimokyti.

 2. Kas apaštalams kėlė susirūpinimą?

² Apaštalai iš tarnybos grįžo pavargę, tad drauge su Jėzumi nuplaukė į kitą Galilėjos ežero pusę pailsėti (Mk 6:​7, 30–32; Lk 9:10). Jie atvyko į nuošalią vietą netoli Betsaidos miesto. Tačiau netrukus ten susibūrė tūkstantinė žmonių minia ir Jėzui jų pagailo. Jis ėmė kalbėti apie Dievo karalystę ir išgydė sergančius. Dienai vakarėjant mokiniai susirūpino, kad tie žmonės jau gerokai išalkę. Kai kurie gal ir turėjo pasiėmę šį tą, bet daugumai būtų tekę eiti į aplinkinius kaimus pirkti maisto (Mt 14:15; Jn 6:​4, 5). Ką tada darė Jėzus?

STEBUKLINGAS DUONOS PADAUGINIMAS

 3. Ką Jėzus pasakė apaštalams? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

³ Jėzus mokiniams taria: „Jiems nereikia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14:16). Bet iš kur gausi pakankamai maisto, jei vien vyrų susirinkę apie penki  tūkstančiai? O kur dar moterys ir vaikai? Iš viso tikriausiai kokie 15 000 žmonių! (Mt 14:21) Tad Andriejus suglumęs sako: „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ (Jn 6:9). Miežiniai papločiai anuomet buvo įprastas kasdienis maistas, o tos žuvelės tikriausiai buvo pasūdytos ir sudžiovintos. Bet kas iš tų kelių papločių ir žuvelių? Vieni niekai.

 4. Ko pasimokome iš Jėzaus skaitydami Jono 6:​11–13? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

⁴ Vis dėlto Jėzus liepia susodinti žmones būreliais ant žolės (Mk 6:​39, 40; perskaityk Jono 6:​11–13). Pirmiausia jis padėkoja už duoną ir žuvį savo Tėvui. Kaip gi kitaip? Juk visos gėrybės žemėje yra jo dovana. Tad ir mums derėtų prieš valgį pasimelsti, nesvarbu ar esam vieni, ar ne. Paskui Jėzus duoda duoną ir žuvį mokiniams ir šie ima dalyti žmonėms. Visi pasisotina. Kas atlieka, irgi nepražus – Jėzus liepia viską surinkti. Taip jis parodo mums gerą pavyzdį, kad savo išteklius dera naudoti taupiai. Jei turite vaikų, tikrai vertėtų drauge su jais prisiminti šį pasakojimą ir aptarti, ko jis mus pamoko apie maldą, svetingumą ir dosnumą.

 5. Ką žmonės norėjo padaryti, sužavėti Jėzaus darbų, ir kaip Jėzus į tai reagavo?

⁵ Žmonės žino Mozės žodžius, kad ateityje Dievas pašauks ypatingą  pranašą, tad sužavėti Jėzaus mokymu ir stebuklais ima svarstyti, ar tik jis nėra tas žadėtasis (Įst 18:​15–18). Jiems, be abejo, atrodo, kad toks žmogus būtų itin geras valdovas ir aprūpintų maistu visą tautą. Taigi nori „pačiupti jį ir paskelbti karaliumi“ (Jn 6:​14, 15). Sėdęs į valdovo sostą Jėzus įsiveltų į politiką romėnų valdomoje Judėjoje. Ar jis taip ir padaro? Ne, net neketina. Jis pasitraukia ir užlipa ant kalno. Jėzus nepasiduoda spaudimui susidėti su anuometiniu pasauliu. Kokia sektina pamoka mums!

 6. Iš ko matosi, kad esame nusistatę sekti Jėzaus pėdomis? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁶ Aišku, žmonės nesitiki, kad pagausinsime maisto ar stebuklingai ką nors išgydysime. Ir neįtikinėja kelti savo kandidatūrą į šalies vadovo postą. Bet jie gali raginti mus ateiti į rinkimus arba paremti veikėją, iš kurio tikisi teigiamų permainų. Tačiau Jėzaus pavyzdys nedviprasmiškas. Į šalies politiką jis nesikišo ir vėliau net pasakė: „Manoji Karalystė nėra iš šio pasaulio“ (Jn 17:14; 18:36). Krikščionis laikosi tokios pat nuostatos. Mums svarbiausia remti Dievo Karalystę,  ją garsinti tarnyboje ir melsti jos atėjimo (Mt 6:10). Grįžkime prie pasakojimo apie Jėzaus tąsyk padarytą stebuklą ir pažiūrėkime, ko dar galime pasimokyti.

„MAT JIE NESUPRATO“

 7. Ką padarė Jėzus ir kaip apaštalai reagavo? (Jono 6:​16–20)

⁷ Jėzui pamaitinus minias, jo mokiniai valtimi leidosi į Kafarnaumą, o pats Jėzus, kaip jau minėjome, pasitraukė nuo žmonių ir užlipo ant kalno. (Perskaityk Jono 6:​16–20.) Apaštalams beplaukiant ėmė pūsti stiprus vėjas, sukilo didelės bangos. Tuo metu mokiniai išvydo Jėzų, žengiantį vandens paviršiumi ir artėjantį prie valties. Jėzus leido ir Petrui ateiti pas jį vandeniu (Mt 14:​22–31). Kai Jėzus įlipo į valtį, vėjas nurimo. Mokiniai parpuolė prieš jį ir sušuko: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14:33). a Tačiau jie nesuprato, kad šis stebuklas liudija tą patį, ką ir duonos pagausinimas. Morkus apie tai užsimena: „Mokiniai negalėjo atsistebėti, mat jie nesuprato, ką reiškia stebuklas, kurį jis buvo padaręs su duona, – jų širdys tebebuvo neimlios“ (Mk 6:​50–52). Apaštalai net neįsivaizdavo, kokią didžiulę galią Jehova suteikė Jėzui. Tad netrukus Jėzus pats priminė apie aną stebuklą ir iš to galime pasimokyti kai ko svarbaus.

8, 9. Kodėl žmonės vėl ieškojo Jėzaus? (Jono 6:​26, 27)

⁸ Kas labiausiai rūpėjo žmonėms, kuriuos Jėzus stebuklingai pamaitino? Pasvarstyk, kas vyko kitą dieną. Matydami, kad Jėzaus ir apaštalų ten nebėra, jie sulipo į valtis, atplaukusias iš Tiberiados, ir leidosi link Kafarnaumo ieškoti Jėzaus (Jn 6:​22–24). Ar norėjo dar daugiau sužinoti apie Dievo Karalystę? Ne. Jie tiesiog tikėjosi, kad Jėzus vėl parūpins jiems duonos. Iš kur tai žinome?

⁹ Atkreipk dėmesį, kas vyko toliau. Kai žmonės atplaukė ir netoli Kafarnaumo rado Jėzų, šis atvirai pasakė, kad jiems terūpi patenkinti savo kūniškus poreikius. Jo žodžiais tariant, žmonės iki soties privalgė „maisto, kuris pražūva“. Jėzus paragino darbuotis „dėl tokio [maisto], kuris nepražūva ir teikia amžiną gyvenimą“. (Perskaityk Jono 6:​26, 27.) Jis pasakė, kad tokio maisto parūpins jo Tėvas. Ši mintis visus turėjo labai nustebinti. Koks maistas gali laiduoti amžinybę ir kur Jėzaus klausytojai galėjo jo gauti?

10. Ką žmonės turėjo daryti, kad galėtų gyventi amžinai?

¹⁰ Tikriausiai aniems žydams atrodė, kad tokio maisto nusipelnyti įmanoma tam tikrais darbais. Gal jie pagalvojo apie Mozės Įstatymo „darbus“. Bet Jėzus pasakė: „Štai koks darbas Dievui patinka: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6:​28, 29). Jau seniau Jėzus buvo kalbėjęs, kad norėdami  „gyventi amžinai“ žmonės turi tikėti, jog jis yra nuo Dievo (Jn 3:​16–18, 36). Kaip laimėti amžino gyvenimo dovaną, Jėzus minėjo ir vėliau (Jn 17:3).

11. Kas labiausiai rūpėjo Jėzaus klausytojams? (Psalmyno 78:​24, 25)

¹¹ Jėzaus žodžiai apie tai, „koks darbas Dievui patinka“, žmonių nepaveikė. Jie paklausė: „Kokį ženklą padarysi, kad jį pamatę tave įtikėtume?“ (Jn 6:30). Tada priminė, kad protėviai Mozės dienomis valgė maną. Tai buvo jų kasdienė duona (Neh 9:15; perskaityk Psalmyno 78:​24, 25). Taigi žmonėms galvoje sukosi tik viena mintis – apsirūpinti maistu. Jie net neprašė Jėzaus paaiškinti, ką jis turi omenyje kalbėdamas apie „duoną iš dangaus, tikrąją duoną“, teikiančią amžiną gyvenimą (Jn 6:32). Jiems rūpėjo tik fiziniai poreikiai, todėl nesistengė suprasti Jėzaus aiškinamų dvasinių tiesų. Ko iš to pasakojimo galime pasimokyti?

KAS ŽMOGUI SVARBIAUSIA

12. Kaip Jėzus pabrėžė, kas žmogui svarbiausia?

¹² Iš Jono 6 skyriaus suprantame, kad mums svarbiausia yra saugoti ir stiprinti savo ryšį su Jehova. Atmink, kaip Jėzus tai pabrėžė atmesdamas Šėtono gundymą (Mt 4:​3, 4). Kad turime ieškoti Dievo, jis kalbėjo ir Kalno pamoksle (Mt 5:3). Tad kiekvienam verta pamąstyti apie savo gyvenimą: ar iš jo akivaizdu, kad dvasiniais savo poreikiais rūpinamės labiau nei fiziniais?

13. a) Ką Saliamonas sakė apie maistą? b) Į kokį įspėjimą turime rimtai įsiklausyti? (1 Korintiečiams 10:​6, 7, 11)

¹³ Melsti kasdienės duonos ir ja mėgautis visai tinkama (Lk 11:3). „Nieko žmogui nėra geriau kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu [...]. Tai ateina iš Dievo rankos“ (Mok 2:24; 8:15; Jok 1:17). Vis dėlto materialiniai poreikiai ne svarbiausi. Apaštalas Paulius tai pabrėžė laiške, kurį parašė jau artinantis žydų sistemos pabaigai. Jis priminė senovės Izraelio istoriją, pavyzdžiui įvykius prie Sinajaus kalno, ir krikščionis perspėjo: „Tie įvykiai tapo mums pamoka, kad negeistume blogų dalykų.“ (Perskaityk 1 Korintiečiams 10:​6, 7, 11.) Dėl izraelitų godumo netgi stebuklingai parūpinta mana tapo jiems „blogu dalyku“ (Sk 11:​4–6, 31–34). Juk ir tada, kai pasidirbo aukso veršį, jie valgė, gėrė ir linksminosi (Iš 32:​4–6). Paulius ne veltui priminė šiuos dalykus to meto krikščionims. Juk visai netrukus, 70 m. e. metais, žydų sistema susilaukė galo. Kadangi ir mes gyvename prieš sugedusios sistemos pabaigą, turime rimtai įsiklausyti į šį apaštalo įspėjimą.

14. Ko galime tikėtis naujajame pasaulyje?

¹⁴ Kalbėdamas apie „kasdienę mūsų duoną“ Jėzus paminėjo metą, kai Dievo valia bus vykdoma „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:​9–11). Koks vaizdas iškyla prieš akis, girdint šiuos žodžius? Dievas pasirūpins, kad žemės gyventojai galėtų mėgautis ge ru valgiu. Izaijo 25:​6–8 pranašaujama, kad valdant jo Karalystei maisto niekas nebestokos. Psalmyno 72:16 skaitome: „Javų bus žemėje apstybė, kad net kalnų viršūnėse jie tarps.“ Ar lauki meto, kai iš tų javų kepsi mėgstamą duoną ir kursi naujus receptus? Be to, galėsi skanauti savo pasodinto vynuogyno vaisių (Iz 65:​21, 22). Tokiomis Dievo dovanomis džiaugsimės visi.

15. Ko bus mokomi prikeltieji? (Jono 6:35)

¹⁵ Perskaityk Jono 6:35. Kas laukia tų, kurie valgė Jėzaus pagausintą duoną ir žuvį? Ko gero, bent su kai kuriais iš jų susitiksi prasidėjus prikėlimui. Net jeigu jie netikėjo Jėzumi, tikriausiai bus prikelti (Jn 5:​28, 29). Tiems žmonėms tada paaiškės Jėzaus žodžiai: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, tas nebealks.“ Jiems reikės įtikėti, kad Jėzus atidavė už juos gyvybę ir taip išpirko iš nuodėmių. Naujajame pasaulyje daugelis sugrįš iš nebūties, galbūt gims ir vaikų. Visus juos reikės mokyti. Pagalvok, kaip džiugu bus prie to ugdymo prisidėti! Tiek malonumo nesuteiktų net pats gardžiausias valgis. Dvasiniai dalykai visiems bus svarbiausi.

16. Ką nagrinėsime kitame straipsnyje?

¹⁶ Aptarėme dalį Jono 6 skyriaus, bet Jėzus apie „amžiną gyvenimą“ kalbėjo daug daugiau. Jo žodžiai buvo labai reikšmingi žydams anuomet, jie svarbūs ir mums šiandien. Tad Jono 6 skyrių nagrinėsime ir kitame straipsnyje.