PASAULĮ išvydau 1926 metais. Tėvai jau augino šešis vaikus, o po manęs gimė dar vienas. Mūsų šeima gyveno Graikijoje, Karicos kaime. Tėtis ir mama sunkiai dirbo, kad mus išlaikytų.

Geroji naujiena tėvus pasiekė dar prieš man gimstant. 1925 metais jie susipažino su Joaniu Paparizu, uoliu ir šnekiu Biblijos tyrinėtoju (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai). Tėvus įtikino Joanio pateikti argumentai iš Šventojo Rašto, tad jie ėmė lankyti Biblijos tyrinėtojų sueigas mūsų kaime. Mama išsiugdė tvirtą tikėjimą Jehova ir, nors buvo neraštinga, gerąja naujiena su kitais dalydavosi kiekviena tinkama proga. Tėvas, deja, pernelyg sureikšmino kitų trūkumus ir ilgainiui nustojo lankyti krikščionių sambūrius.

Mes, vaikai, gerbėme Bibliją, bet mūsų galvoje vis sukosi, kaip čia smagiai praleidus laiką. Tada, 1939-aisiais, Europoje įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas ir mūsų kaimą sukrėtė vienas įvykis. Dvidešimtmetį Nikolają Psarą, mūsų kaimyną ir tolimą giminaitį, pašaukė į Graikijos armiją. Nors buvo dar neseniai pasikrikštijęs, kariuomenės pareigūnams jis drąsiai pareiškė: „Aš negaliu eiti į karą, nes esu Kristaus karys.“ Karo teismas Nikolają nuteisė ir skyrė dešimt metų kalėjimo. Buvome priblokšti.

Laimei, iš kalėjimo Nikolajas buvo paleistas 1941 metų pradžioje, kai į šalį trumpam įžengė Sąjungininkų pajėgos. Į Karicą grįžusį Nikolają mano vyresnis brolis Ilijas apibėrė klausimais apie Bibliją. Aš irgi su įdomumu klausiausi. Vėliau  su Iliju ir jaunesne sese Evmorfija pradėjome studijuoti Bibliją ir lankyti sueigas. Kitąmet visi trys pasiaukojome Jehovai ir pasikrikštijome. Laikui bėgant savo gyvenimą Dievui paskyrė dar keturi mano broliai ir seserys.

1942 metais Karicos bendruomenėje buvo devyni 15–25 metų amžiaus jaunuoliai. Žinojome, kad priešaky laukia nelengvi išbandymai, tad ieškojome progų susitikti ir vienas kitą padrąsinti. Drauge tyrinėdavome Bibliją, giedodavome giesmes, melsdavomės. Tai labai sutvirtino mūsų tikėjimą.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis Graikijos komunistai sukilo prieš šalies valdžią. Įsiplieskė nuožmus pilietinis karas. Komunistų partizanai bastydavosi po kaimus ir versdavo gyventojus prie jų prisidėti. Sykį, užklydę į mūsų kaimą, jie pagrobė tris jaunus Jehovos liudytojus – Antoniją Cukarį, Iliją ir mane. Bandėme jiems paaiškinti, kad esame krikščionys ir nenorime veltis į jokį konfliktą, tačiau jie mūsų nepaleido ir privertė dvylika valandų žygiuoti iki Olimpo kalno.

Netrukus po to vienas komunistų pareigūnas įsakė mums prisidėti prie partizanų būrio. Paaiškinome, kad tikrieji krikščionys neima ginklo į rankas ir nesiruošia kaip nors pakenkti savo artimui. Įtūžęs karininkas nutempė mus pas generolą. Šiam pakartojome lygiai tą patį. Generolas davė komandą: „Tada pasibalnokite mulą ir iš mūšio lauko gabenkite sužeistuosius į ligoninę.“

„Bet jei mus sučiups vyriausybės pajėgos? – paklausėme. – Ar nepalaikys mūsų kovotojais?“ „Tada į fronto liniją nugabenkite maisto“, – tarė generolas. „Bet jei pamatęs mus, vedančius mulą, koks karininkas į frontą lieps nunešti ir ginklų?“ – garsiai samprotavome. Generolas ilgai ir įtemptai galvojo. Galiausiai išrėžė: „Avis ganyti juk galite! Likite čia ant kalno šlaitų ir prižiūrėkit bandas.“

Taigi siaučiant pilietiniam karui darėme tai, ką sąžinė mums leido, – ganėme avis. Po metų Ilijui kaip vyriausiam sūnui leido grįžti namo ir rūpintis našlaujančia mama. Antonijas susirgo, todėl irgi buvo paleistas. O aš likau nelaisvėje.

Tuo tarpu Graikijos vyriausybės pajėgos vis stūmė komunistus iš jų pozicijų. Partizanų būrys, laikęs mane nelaisvėje, kalnais ėmė trauktis link kaimyninės Albanijos. Artėjome prie sienos ir staiga mus apsupo graikų kariai. Puolę į paniką sukilėliai išsisklaidė, o aš pasislėpiau po nuvirtusiu medžiu. Tada ir susitikau su kareiviais, kaip jau minėjau anksčiau.

Kareiviams pasisakiau esąs komunistų belaisvis. Kad įsitikintų, jog sakau teisybę, mane nugabeno į karo stovyklą netoli Verijos – biblinio Berėjos miesto. Ten man liepė kasti kareiviams  apkasus, tačiau atsisakiau. Dalinio vadas tada išsiuntė mane į liūdnai pagarsėjusią kalinių tremties vietą – Makronisio salą.

Nyki, saulės kepinama uolėta Makronisio sala tįso palei Atikos krantus, 50 kilometrų nuo sostinės Atėnų. Sala nedidelė, jos ilgis apie 13 kilometrų, o plotis – apie pustrečio kilometro. Vis dėlto nuo 1947-ųjų iki 1958-ųjų joje buvo laikoma daugiau negu 100 tūkstančių kalinių: komunistų bei tų, kuriuos įtarė turint sąsajų su komunizmu, partizanų kovotojų ir nemažai ištikimų Jehovos liudytojų.

Į salą atvykau 1949 metų pradžioje. Kaliniai buvo išskirstyti į kelias stovyklas; aš patekau į lengvesnio režimo stovyklą, kurioje buvo keli šimtai nuteistųjų. Gyvenimas nelepino: mūsų dešimtvietėje brezentinėje palapinėje ant žemės naktimis spaudėsi 40 kalinių, geriamas vanduo dvokė, o racioną daugiausia sudarė lęšiai ir baklažanai. Be to, nuolat vargino salą gairinantis vėjas ir dulkės. Tačiau mums bent jau neteko, kaip kitiems kaliniams, vergiškai pirmyn ir atgal tampyti akmenų. Ši nesibaigianti kankynė fiziškai ir psichiškai sutraumavo ne vieną nelaimėlį.

Sykį vaikštinėdamas pakrante sutikau kelis bendratikius iš kitų stovyklų. Kiek džiaugsmo tas susitikimas atnešė! Laikydamiesi atsargumo stengėmės susieiti, kur tik pavykdavo. Taip pat apdairiai liudydavome kitiems kaliniams, kai kurie iš jų vėliau tapo Jehovos liudytojais. Ši veikla ir karšta malda palaikė mūsų ryšį su Jehova tvirtą.

Po dešimties mėnesių trukusio „perauklėjimo“ buvo nuspręsta, kad atėjo metas man apsivilkti kario uniformą. Kai atsisakiau, mane nuvedė pas stovyklos komendantą. Įdaviau jam raštišką pareiškimą, kuriame buvau išdėstęs savo neutralią poziciją, ir pasakiau: „Aš tik noriu būti Kristaus karys.“ Pagrasinęs komendantas mane perdavė savo pavaduotojui, graikų stačiatikių arkivyskupui. Šis, apsitaisęs visomis apeiginėmis regalijomis, uždavė man klausimų iš Šventojo Rašto, į kuriuos drąsiai atsakiau. Arkivyskupas įpykęs suriaumojo: „Išveskit tą fanatiką!“

Kitą rytą kareiviai dar kartą liepė užsivilkti uniformą. Man atsisakius, jie paleido į darbą kumščius, talžė medine lazda. Po to nutempė į stovyklos ligoninę pažiūrėti, ar visi mano kaulai sveiki, ir partempė atgal į palapinę. Šitą kasdienį ritualą teko kęsti du mėnesius.

Savo tikėjimo aš vis tiek neatsisakiau. Matydami, kad nebėra kitos išeities, kareiviai ėmėsi naujos taktikos. Surišę rankas už nugaros jie virve pliekė man per padus. Kęsdamas baisų skausmą prisiminiau Jėzaus žodžius: „Laimingi esate, kai dėl manęs jus užgaulioja, persekioja [...]. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didis jūsų atlygis danguje. Juk taip seniau persekiojo ir pranašus“ (Mt 5:11, 12). Atrodė, kad kančia tęsiasi visą amžinybę. Galiausiai praradau sąmonę.

Pabudau šaltoje kalėjimo kameroje. Neturėjau kuo apsikloti, negavau nei duonos, nei vandens. Tačiau nepasidaviau nerimui ar panikai. Jaučiau „Dievo ramybę“, saugojančią mano širdį ir protą (Fil 4:7). Kitą dieną vienas malonus kareivis davė man duonos ir vandens, atnešė paltą. Vėliau kitas kareivis atidavė man savo maisto davinį. Tiek šiais, tiek daugeliu kitų atvejų pajutau, kaip švelniai Jehova manimi rūpinasi.

Pareigūnai nusprendė, kad esu nepataisomas maištininkas, ir išsiuntė mane į Atėnus stoti prieš karo teismą. Ten mane nuteisė trejus metus kalėti Giaro saloje, apie 50 kilometrų į rytus nuo Makronisio.

Giaro kalėjimas buvo įrengtas didžiulėje raudonų plytų tvirtovėje. Čia buvo laikomi 5000 politinių kalinių, tarp jų ir mes, septyni Jehovos liudytojai, įkalinti už tai, kad laikėmės  krikščioniško neutralumo. Nors buvo griežtai uždrausta, slapta rinkdavomės tyrinėti Biblijos. Netgi reguliariai gaudavome Sargybos bokšto numerius. Juos persirašydavome ranka ir drauge studijuodavome.

Kartą mus bestudijuojančius užtiko vienas kalėjimo prižiūrėtojas ir atėmė mūsų literatūrą. Buvome iškviesti pas kalėjimo viršininko pavaduotoją. Neabejojome, kad mūsų bausmės laikas dabar bus prailgintas. Tačiau, mūsų nuostabai, pavaduotojas pasakė: „Žinome, kas jūs tokie, ir gerbiame jūsų poziciją. Matome, kad jumis galima pasitikėti. Grįžkit prie darbo.“ Mums net paskyrė lengvesnių užduočių. Širdis prisipildė dėkingumo Jehovai. Netgi čia, kalėjime, savo ištikimybe galėjome teikti jam gyrių.

Mūsų tvirtybė davė puikių vaisių. Štai vieną kalinį, matematikos profesorių, patraukė geras mūsų elgesys, tad jis susidomėjo, kuo mes tikime. 1951-aisiais drauge su mumis jis atgavo laisvę. Vėliau profesorius pasiaukojo Jehovai ir tarnavo visalaikiu evangelizuotoju.

Paleistas iš kalėjimo grįžau pas šeimą į Karicą. Vėliau, kaip ir nemažai mano tautiečių, emigravau į Australiją, Melburno miestą. Čia sutikau puikią sesę vardu Džanet ir mudu susituokėme. Mūsų vaikai – sūnus ir trys dukterys – užaugo gerais krikščionimis.

Šiandien man devyniasdešimt suvirš ir aš tebetarnauju bendruomenės vyresniuoju. Dėl praeityje patirtų traumų kartais paskausta kojas ir kitas kūno dalis, ypač po tarnybos. Vis dėlto esu kaip niekad pasiryžęs likti ištikimas „Kristaus Jėzaus karys“ (2 Tim 2:3).