PRADŽIOS knygos 22-ame skyriuje pasakyta, kad Dievas paliepė Abraomui nukeliauti į vietą toli nuo savo namų ir ten paaukoti jam atnašą. Abraomas „paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose“ (Pr 22:6).

Šventajame Rašte neužsimenama, kokiu būdu senovės laikais būdavo įžiebiama ugnis. Vienas žinovas, komentuodamas minėtą Biblijos ištrauką, pasakė, jog vargu ar tokios ilgos kelionės metu būtų pavykę išlaikyti ugnį neužgesusią. Todėl, kai kurių manymu, pasakymas, kad Abraomas nešėsi ugnį, tiesiog reiškia, jog jie pasiėmė įrankių ir medžiagų, reikalingų ugniai užkurti.

Vis dėlto kiti aiškina, kad įdegti ugnį anais laikais nebūdavo taip jau paprasta. Atrodo, daug lengviau būdavo paprašyti kaimynų, jeigu tik įmanoma, kad duotų karštų žarijų. Todėl daug žinovų mano, jog Abraomas rankose nešėsi indą (matyt, puodą, kabantį ant grandinės), kuriame buvo rusenančių žarijų, tikriausiai iš vakarykščio laužo (Iz 30:14). Su šitaip gabenamomis žarijomis ir trupučiu sausų prakurų įkurti ugnį būtų buvę įmanoma bet kuriuo kelionės metu.