1. Kiek mums svarbus tikėjimas?

MUMS, krikščionims, tikėjimas yra labai didelė vertybė. Tačiau jį turi ne visi (2 Tes 3:2). Kaip džiugu, kad kiekvienam savo garbintojui Jehova suteikia tikėjimo! (Rom 12:3; Gal 5:22) Už tai jam esame labai dėkingi.

2, 3. a) Ką gera gauna tie, kas turi tikėjimą? b) Kokius klausimus aptarsime?

² Jehova atidavė savo brangų Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, galėtų gauti nuodėmių atleidimą. Žmonės dėl to gali tapti Dievo draugais ir net gyventi amžinai (Jn 6:44, 65; Rom 6:23). Koks maloningas yra Jehova! Nors esame nusidėjėliai ir nusipelnome tik mirties, jis pamatė, kad turime ir šį tą gera (Ps 103:10). Iš savo didžios malonės Dievas atvėrė mūsų širdį, kad įsiklausytume į gerąją naujieną. Tad mes ėmėme tikėti Jėzaus išpirkos galia, sekti jo pėdomis ir viliamės ateityje gyventi be pabaigos. (Perskaityk 1 Jono 4:9, 10.)

 ³ Tačiau ar tikėti – tai vien žinoti, ką Dievas dėl mūsų padarys? Ar yra kokių nors būdų tą tikėjimą parodyti? Aptarkime tai plačiau.

4. Kodėl neužtenka tikėti vien protu?

⁴ Tikėjimas – tai daug daugiau nei vien suvokimas, ką Dievas su Jėzumi mūsų labui padarė ir dar padarys. Tikras tikėjimas skatina žmogų gyventi pagal Dievo valią. Be to, tikintis asmuo nori ir kitiems pasakoti gerąją naujieną ir ką šie turi daryti, kad išsigelbėtų. Apaštalas Paulius rašė: „Jeigu viešai išpažinsi žodį, esantį ‘tavo lūpose’, – kad Jėzus yra Viešpats, ir širdimi tikėsi, kad Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, būsi išgelbėtas. Mat širdimi tikima, ir tai veda į teisumą, o lūpomis viešai išpažįstama, ir tai veda į išgelbėjimą“ (Rom 10:9, 10; 2 Kor 4:13).

5. Kodėl tikėjimas yra toks svarbus ir kaip galime jį stiprinti? Prašom pateikti pavyzdį.

⁵ Žinome, kad amžinai gyventi naujajame pasaulyje galėsime tik tada, jei išsiugdysime tikėjimą ir išlaikysime jį tvirtą. Tikėjimą galima palyginti su augalu. Augalui gyvybiškai svarbus yra vanduo. Jeigu jo negaus, ims vysti, o jei bus rūpestingai laistomas, augs ir vešės. Net ir sveikas, ilgą laiką prižiūrėtas augalas ims glebti šeimininkui nustojus jį laistyti. Taip yra ir su tikėjimu: jeigu tik jį apleisime, jis sunyks ir ilgainiui bus nebegyvas (Lk 22:32; Hbr 3:12). Bet jeigu jį tinkamai prižiūrėsime, jis augs ir klestės (2 Tes 1:3). Tada, Biblijos žodžiais tariant, būsime „sveiki tikėjimu“ (Tit 2:2).

6. Kokiais dviem aspektais apie tikėjimą kalbama Hebrajams 11:1?

⁶ Kas yra tikėjimas, apibūdinta Hebrajams 11:1. (Perskaityk.) Šioje eilutėje apie tikėjimą kalbama dviem aspektais. 1) Tikėjimas „tuo, ko viliamasi“. Į tai įeina visi Dievo pažadai, kurie iki šiol dar neįvyko, pavyzdžiui, kad blogiui ateis galas ir žmonės gyvens naujajame pasaulyje. 2) Tikėjimas „neregimomis tikrenybėmis“. Čia turima omenyje, kad yra dalykų, kurių regėti negalime. Nematome Dievo, Jėzaus Kristaus, angelų, danguje valdančios Karalystės. Vis dėlto tikėjimas yra „nenuneigiamas įrodymas“, jog visa tai egzistuoja (Hbr 11:3). Iš ko matysis, kad mūsų viltis gyva ir kad tikime neregimais dalykais, apie kuriuos rašoma Dievo Žodyje? Iš mūsų žodžių ir darbų. Be jų tikėjimas nebūtų tikras.

7. Kaip Nojaus pavyzdys byloja, ką reiškia tikėti? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁷ Apie tikėjimą galime daug pasimokyti iš Nojaus. Hebrajams 11:7 pasakyta, kad jis, „gavęs perspėjimą nuo Dievo apie dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas pastatė laivą savo šeimynai išgelbėti“. Taigi viena, kaip jis parodė tikėjimą, – ėmė statyti didžiulį laivą. Visi, kurie matė jį besidarbuojantį, be abejonės, klausė, kam jis tą laivą stato. Ar Nojus tylėjo? O gal sakė jiems nekišti nosies, kur nereikia? Aišku, ne. Tikėjimo skatinamas jis drąsiai perspėjo savo amžininkus apie artėjančią Dievo bausmę. Galimas dalykas, jis pakartojo žmonėms Jehovos jam ištartus  žodžius: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto [...]. Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.“ Be to, Nojus tikriausiai paaiškino žmonėms, kad, anot Jehovos, yra tik vienas būdas išsigelbėti – įlipti į laivą. Taigi savo tikėjimą jis parodė ir atlikdamas „teisumo skelbėjo“ vaidmenį (Pr 6:13, 17, 18; 2 Pt 2:5).

8. Kaip Jokūbas apibūdino tikrą tikėjimą?

⁸ Apie tikėjimą taip pat rašė Jokūbas. Manoma, kad jo laiškas buvo parašytas visai netrukus po to, kai apaštalas Paulius išsiuntė savo laišką hebrajams. Kaip ir Paulius, Jokūbas aiškino, kad krikščionių tikėjimas nėra vien tik ko nors žinojimas ar proto nuostata, tikrą tikėjimą turi lydėti darbai. „Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš parodysiu tau savo tikėjimą darbais“, – rašė Jokūbas (Jok 2:18). Toliau jis pasakė, kad ir demonai tiki esant Dievą, bet toks jų tikėjimas nieko vertas. Juk jie nenori, kad įvyktų Jehovos valia, ir atkakliai jai priešinasi (Jok 2:19, 20). Tada Jokūbas pamini  visiškai priešingą pavyzdį – senovėje gyvenusį ištikimą Dievo tarną Abraomą. Jokūbas rašo: „Argi Abraomas, mūsų tėvas, ne dėl darbų buvo pripažintas teisiu, kai aukojo savo sūnų Izaoką ant aukuro? Kaip matai, jo tikėjimas veikė išvien su darbais ir darbais jo tikėjimas buvo ištobulintas.“ Galiausiai, norėdamas užakcentuoti, kad tikėjimas nuo darbų neatsiejamas, Jokūbas sako: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2:21–23, 26).

9, 10. Kaip apaštalas Jonas pabrėžė tikėjimo svarbą?

⁹ Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo tada, kai savo laišką parašė Jokūbas, Evangeliją ir tris laiškus parašė apaštalas Jonas. Ar jis, kaip ir kiti Biblijos rašytojai, aiškino, koks turėtų būti tikras krikščionio tikėjimas? Pažymėtina, kad graikišką veiksmažodį, į lietuvių kalbą paprastai verčiamą „tikėti“, Jonas pavartojo dažniau už bet kurį kitą Biblijos rašytoją.

¹⁰ Apaštalas, pavyzdžiui, rašė: „Kas tiki Sūnų, turi amžiną gyvenimą, o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys – ant jo pasilieka Dievo rūstybė“ (Jn 3:36). Krikščionis, iš tiesų tikintis Jėzų, privalo paklusti jo įsakams. Rašydamas Evangeliją, Jonas dažnai cituodavo Jėzaus žodžius, iš kurių aišku, kad tikėjimas turi būti krikščionio gyvenimo ašis (Jn 3:16; 6:29, 40; 11:25, 26; 14:1, 12).

11. Kaip galime parodyti Jehovai dėkingumą už tai, kad padėjo mums sužinoti tiesą?

¹¹ Kaip džiaugiamės, kad Jehova per savo šventąją dvasią padėjo mums suprasti tiesą apie jį ir jo Sūnų ir išsiugdyti tikėjimą! (Perskaityk Luko 10:21.) Nuolat dėkokime Jehovai už tai, kad per Jėzų, „tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją“, patraukė mus prie savęs (Hbr 12:2). Taip pat nepaliaukime stiprinti savo tikėjimo vis melsdamiesi Jehovai ir tyrinėdami jo Žodį (Ef 6:18; 1 Pt 2:2).

12. Kokiais darbais galime parodyti tikėjimą?

¹² Mūsų tikėjimas Jehovos pažadais turi būti aiškiai matomas iš mūsų darbų. Pavyzdžiui, skelbiame apie Dievo Karalystę ir padedame žmonėms tapti Jėzaus mokiniais. Be to, darome gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams (Gal 6:10). Taip pat stengiamės nusivilkti „senąjį žmogų su jo darbais“, nes nenorime, kad neigiami mūsų bruožai ir ydos trukdytų mums artintis prie Jehovos (Kol 3:5, 8–10).

13. a) Kiek svarbus yra tikėjimas Dievu? b) Su kuo tikėjimas Biblijoje palygintas ir kodėl?

¹³ Biblijoje parašyta: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11:6). Dievo Žodyje sakoma, kad tikėjimas įeina į „pamatą“, kurį privalu pasidėti kiekvienam, kas nori tapti tikru krikščioniu ir tokiu išlikti (Hbr 6:1). Tačiau kad išsilaikytume Dievo meilėje, tą pamatinę dorybę – tikėjimą – turime „praturtinti“ kitomis svarbiomis savybėmis. (Perskaityk 2 Petro 1:5–7; Jud 20, 21.)

14, 15. Kokią vietą, lyginant su meile, užima tikėjimas?

¹⁴ Graikiškosios Biblijos dalies rašytojai tikėjimą paminėjo šimtus kartų,  dažniau nei bet kurią kitą krikščionišką dorybę. Ar tai reiškia, kad tikėjimas krikščionims yra pats svarbiausias dalykas?

¹⁵ Lygindamas tikėjimą ir meilę, apaštalas Paulius rašė: „Jeigu turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau kalnus kilnoti, bet neturėčiau meilės, būčiau niekas“ (1 Kor 13:2). Jėzus, paklaustas, kuris įsakymas Įstatyme didžiausias, atsakė: „Mylėk Jehovą“ (Mt 22:35–40). Meilė padeda mums ugdytis daugybę kitų Dievui patinkančių ypatybių. Štai Biblijoje pasakyta, kad meilė „visa tiki“. Taigi meilė įgalina mus tikėti viskuo, ką Jehova yra išdėstęs savo Žodyje (1 Kor 13:4, 7).

16, 17. a) Ką suprantame iš to, kad Biblijoje tikėjimas ir meilė dažnai minimi kartu? b) Kuri iš šių dorybių svarbesnė ir kodėl galime taip teigti?

¹⁶ Kadangi tiek tikėjimas, tiek meilė yra labai svarbūs, Biblijos rašytojai neretai minėdavo juos drauge, kartais net tame pačiame ar gretimuose sakiniuose. Apaštalas Paulius skatino savo brolius užsidėti „tikėjimo bei meilės krūtinšarvį“ (1 Tes 5:8). Apaštalas Petras rašė: „Kad ir nesate [Jėzaus] matę, jūs mylite jį. Nors dabar jo neregite, tikite juo“ (1 Pt 1:8). Jokūbas savo bendratikių, dvasia pateptųjų krikščionių, klausė: „Ar ne tiesa, kad Dievas pasirinko tuos, kas pasaulyje vargšai, tapti turtingus tikėjime ir paveldėti karalystę, kurią yra pažadėjęs jį mylintiems?“ (Jok 2:5) Apaštalas Jonas rašė: „Štai koks yra [Dievo] įsakymas: kad mes tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vienas kitą“ (1 Jn 3:23).

¹⁷ Tikėjimas, aišku, yra būtinas. Vis dėlto ateityje Dievo pažadais mums jau nebereikės tikėti, nes visi jie bus išsipildę. Nebereikės ir puoselėti vilties, nes Biblijoje išpranašautas nuostabus gyvenimas jau bus tapęs tikrove. Tačiau privalėsime ir toliau mylėti Dievą bei artimą ir ta meilė turės augti visą amžinybę. Todėl visiškai teisingi Pauliaus žodžiai: „Dabar lieka tikėjimas, viltis, meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė“ (1 Kor 13:13).

18, 19. Kokį įspūdingą tikro tikėjimo pavyzdį šiandien matome ir kieno tai nuopelnas?

¹⁸ Šiais laikais Jehovos garbintojų tikėjimas akivaizdžiai matomas iš to, kad jie uoliai remia Dievo Karalystę. Visame pasaulyje jų yra daugiau nei aštuoni milijonai. Šie žmonės leidžiasi Dievo dvasios vedami ir todėl jų tarpe vyrauja meilė (Gal 5:22, 23). Dvasine prasme kalbant, jie jau dabar gyvena rojuje. Galime drąsiai sakyti, kad ši organizacija – įspūdingas tikro tikėjimo ir meilės pavyzdys.

¹⁹ Prisiimti nuopelnų už visa tai negali joks žmogus, tik Jehova. Darbas, kurį jis nuveikė, yra jo paties šlovei, „kaip amžiais nemarus ženklas“ (Iz 55:13). Tai, kad mes dėl tikėjimo galime būti išgelbėti, yra „Dievo dovana“ (Ef 2:8). Neabejojame, kad Jehova dar daugeliui padės išsiugdyti tikėjimą juo. Galiausiai visa žemė bus pilna tobulų, teisių ir laimingų žmonių, kurie galės amžinai šlovinti Jehovos vardą. Mes irgi ten būsime, jei tik nepaliausime rodyti tikėjimo Dievo pažadais.