1, 2. a) Su kokiais sunkumais susiduria nemažai imigrantų? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.) b) Ką priminė apaštalas Paulius ir kokius klausimus aptarsime?

PRIEŠ daugiau nei trisdešimt metų Osėjus, ^[1] tuomet dar ne Jehovos liudytojas, atvyko iš Ganos į Europą. Jis prisimena: „Greitai supratau, kad daugumai žmonių aš visai nerūpiu. Šoką sukėlė ir klimatas. Kai išėjau iš oro uosto ir pirmąkart gyvenime pajutau šaltį, pravirkau.“ Dėl kalbos barjero Osėjus daugiau kaip metus negalėjo rasti normalaus darbo. Būdamas toli nuo namų ir šeimos, jis jautėsi labai vienišas.

² Pamąstyk, ko tikėtumeisi iš kitų, jei pats atsidurtum panašioje situacijoje. Argi nebūtų smagu, jei Karalystės salėje tave šiltai sutiktų ir nediskriminuotų dėl tavo tautybės ar odos spalvos? Tikruosius krikščionis Biblija skatina: „Nepamirškite svetingumo“ (Hbr 13:2). Graikų kalbos žodis, čia išverstas „svetingumas“, paraidžiui reiškia „gerumas svetimiems“. Dabar aptarkime keletą klausimų: kaip Jehova žiūri  į visokių tautybių žmones? Kodėl mums gali tekti pakeisti požiūrį į kitataučius? Ir ką galėtume daryti, kad atvykėliai mūsų bendruomenėje pasijaustų lyg namie?

3, 4. Kaip, remiantis Išėjimo 23:9, Dievo tauta turėjo elgtis su svetimšaliais ir kodėl?

³ Kai Jehova išlaisvino savo tautą iš Egipto, prie jos prisidėjo ir nemažai egiptiečių bei kitų tautybių žmonių. Dievas davė izraelitams įstatymus, kurie mokė gerbti kitataučius, atsižvelgti į jų poreikius (Iš 12:38, 49; 22:20 [22:21, Brb]). Gyvenimas tokiems žmonėms ne visada būna lengvas, todėl Jehova jais rūpinosi. Pavyzdžiui, leido jiems susirinkti izraelitų derliaus likučius (Kun 19:9, 10).

⁴ Jehova norėjo, kad izraelitai gerbtų svetimšalius ne vien todėl, jog jis taip paliepė. Dievas stengėsi pasiekti savo tautos širdį – priminė, kad ir jie patys anksčiau buvo svetimšaliai. (Perskaityk Išėjimo 23:9.) Dėl savo tautybės ir religijos hebrajai jau nuo pat pradžių nebuvo egiptiečių mėgstami, vėliau netgi tapo jų vergais (Pr 43:32; 46:34; Iš 1:11–14). Gyvenimas svečiame krašte izraelitų tikrai nelepino. Jehova tikėjosi, kad tauta tai atmins ir su jų tarpe gyvenančiais kitataučiais elgsis kaip su saviškiais (Kun 19:33, 34).

5. Kas padės mums rodyti tokią kaip Jehovos atjautą atvykėliams iš kitų kraštų?

⁵ Jehova nepasikeitė. Jam ir šiandien rūpi visi, kurie lankosi jo garbintojų sambūriuose, kad ir kokios tautybės jie būtų (Įst 10:17–19; Mal 3:5, 6). Atvykėliams būna nelengva išmokti vietinę kalbą, neretai jie susiduria su diskriminacija, patiria kitų sunkumų. Jeigu įsijausime į jų padėtį, norėsime parodyti jiems gerumą ir atjautą (1 Pt 3:8).

6, 7. Kas rodo, kad pirmojo amžiaus krikščionims pavyko įveikti išankstinį nusistatymą prieš kitataučius?

⁶ Bėgant metams žydų visuomenėje smarkiai įsigalėjo išankstinis nusistatymas. Pirmojo amžiaus krikščionims pavyko jį įveikti. Štai per 33 m. e. metų Sekmines krikščionys, gyvenantys Jeruzalėje, svetingai priėmė naujai atsivertusius tikinčiuosius iš įvairiausių kraštų ir su meile jais rūpinosi (Apd 2:5, 44–47). Tai bylojo, kad krikščionys žydai suprato, ką reiškia rodyti svetingumą, arba gerumą svetimiems.

⁷ Vis dėlto krikščionių skaičiui augant iškilo problema: graikiškai kalbantys žydai ėmė skųstis, kad su jų našlėmis elgiamasi neteisingai (Apd 6:1). Tokios diskriminacijos nebuvo galima leisti. Todėl apaštalai išrinko septynetą vyrų ir įgaliojo juos pasirūpinti, kad nė vienas bendratikis nebūtų pamirštas. Visų septynių vardai buvo graikiški, ir tai, matyt, rodo, jog apaštalai norėjo nuraminti sukilusias emocijas ir padėti našlėms pasijausti geriau (Apd 6:2–6).

8, 9. a) Iš ko gali matytis, kad esame nusistatę prieš kitų tautybių žmones? b) Ką būtina rauti iš širdies? (1 Pt 1:22)

⁸ Kiekvieną iš mūsų stipriai veikia kultūrinė aplinka. To galbūt nė nepastebime (Rom 12:2). Be to, kaimynai, bendradarbiai ar bendramoksliai gali mėtyti žeminančias replikas apie kitos tautybės ar rasės žmones. Gal jauti, kad toks neigiamas požiūris daro įtaką ir tau? O kaip reaguoji, kai kas nors pasišaipo iš tavo paties tautos, galbūt išpučia kurį nors jos bruožą?

 ⁹ Apaštalas Petras kurį laiką buvo nusistatęs prieš nežydus, bet palaipsniui jam pavyko tą nusistatymą iš širdies išrauti (Apd 10:28, 34, 35; Gal 2:11–14). Jeigu pastebime, kad mumyse ima dygti nepakanta kitai tautai ar pasididžiavimas savo pačių tauta, mes kaip ir apaštalas tokią blogybę raukime. (Perskaityk 1 Petro 1:22.) Atminkime: visi be išimties, kad ir kokioje šalyje būtume gimę, esame netobuli ir nenusipelnome Dievo malonės (Rom 3:9, 10, 21–24). Tad kodėl turėtume manyti esą geresni už kitus? (1 Kor 4:7) Laikykimės tokio požiūrio kaip apaštalas Paulius. Savo draugams, pateptiesiems krikščionims, jis priminė: „Jūs nebesate pašaliečiai ir ateiviai, bet [...] Dievo namiškiai“ (Ef 2:19). Jei iš visų jėgų stengsimės įveikti nusistatymą prieš kitokios kilmės žmones, galėsime, Biblijos žodžiais tariant, apsivilkti naująjį žmogų (Kol 3:10, 11).

10, 11. Kaip Boazas parodė, kad jo požiūris į svetimšalius toks kaip Jehovos?

¹⁰ Dievobaimingojo izraelito Boazo požiūris į svetimtaučius buvo toks kaip Jehovos. Tai matyti iš jo elgesio su moabite Rūta. Per pjūtį atėjęs į savo laukus, Boazas iškart pastebėjo plušančią kitatautę. Moteris ėjo paskui pjovėjus ir rinko nukritusias varpas. Sužinojęs, kad prieš imdamasi darbo ji pasiprašė prižiūrėtojo leidimo, nors to daryti visiškai neprivalėjo, Boazas buvo sužavėtas ir netgi paliepė darbininkams tyčia ištraukti iš pėdų vieną kitą varpą ir palikti jai, kad susirinktų. (Perskaityk Rūtos 2:5–7, 15, 16.)

¹¹ Boazo pokalbis su Rūta rodo, jog vyras užjautė svetimšalę ir suprato, kokia nelengva jos padėtis. Jis, pavyzdžiui, prisakė Rūtai laikytis prie jo tarnaičių, kad laukuose dirbantys vyrai jos neužkabinėtų. Be to, Boazas pasirūpino, kad ji gautų užtektinai maisto ir vandens, kaip ir jo samdiniai. Pažymėtina ir tai, jog Boazas nekalbėjo su Rūta iš aukšto, priešingai, švelniais žodžiais ją nuramino ir padrąsino (Rūt 2:8–10, 13, 14).

12. Kokį poveikį kitiems gali padaryti mūsų malonus elgesys?

¹² Boazą, žinoma, žavėjo pasiaukojama Rūtos meilė anytai Noomei. Tačiau ne ką menkesnį įspūdį jam darė ir tvirtas moabitės tikėjimas naujuoju jos Dievu, Jehova. Apie Rūtą Boazas pasakė, kad ji atėjo prisiglausti po Izraelio Dievo sparnais. Rodydamas jai gerumą, Boazas rodė tokią kaip Jehovos ištikimąją meilę (Rūt 2:12, 20; Pat 19:17). Ir šiandien mūsų malonus elgesys gali padėti visokiems žmonėms atpažinti tiesą ir pajausti, kaip Jehova juos myli (1 Tim 2:3, 4).

13, 14. a) Kodėl turime rodyti iniciatyvą ir pakalbinti atvykėlius Karalystės salėje? b) Kaip galėtum užmegzti pokalbį su žmogumi iš kitos šalies?

¹³ Gerumą svetimšaliams parodysime šiltai sutikdami juos Karalystės salėje. Galbūt pastebėjome, kad imigrantai kartais būna drovūs ir laikosi nuošalyje. Dėl auklėjimo ar savo socialinio statuso jie gali jaustis žemesni už kitos rasės ar tautybės žmones. Todėl turėtume imtis iniciatyvos ir pirmi parodyti jiems nuoširdų dėmesį. Galėtume pasinaudoti mobiliąja programa JW Language ir išmokti, kaip pasisveikinti atvykėlių gimtąja kalba. (Perskaityk Filipiečiams 2:3, 4.)

¹⁴ Galbūt nežinai, kaip galėtum užmegzti pokalbį su žmogumi iš kito pasaulio krašto, nes nenori papulti į kokią nors nemalonią situaciją. Kas padėtų pralaužti  ledus? Prisistatęs papasakok ką nors apie save. Netrukus pamatysi, kad turite daugiau panašumų nei skirtumų, o ir tie skirtumai daugeliu atvejų tėra išgalvoti. Atmink: kiekviena kultūra turi ir savų privalumų, ir trūkumų.

15. Kas mums padės su atvykėliais elgtis supratingai?

¹⁵ Kad padėtume atvykėliams mūsų bendruomenėje jaustis kaip namie, pamąstykime: „Jei pats būčiau svečioje šalyje, ko tikėčiausi iš kitų?“ (Mt 7:12) Būk kantrus ir turėk omenyje, jog prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų reikia laiko. Iš pradžių galbūt nesuprasime svetimšalių mąstymo ar elgesio. Tačiau nebūtų protinga tikėtis, kad jie taps tokie kaip mes. Verčiau priimkime juos tokius, kokie yra. (Perskaityk Romiečiams 15:7.)

16, 17. a) Ko galėtume imtis, kad geriau susipažintume su atvykėliais? b) Kokią praktinę pagalbą galėtume suteikti imigrantams, atvykusiems į mūsų bendruomenę?

¹⁶ Bendrauti su kitataučiais bus lengviau, jei šį tą sužinosime apie jų šalį ir kultūrą. Galimas dalykas, tarnyboje sutinkame imigrantų, atvykusių iš šalių, apie kurias žinome nedaug. Kai kurie gal net lankosi mūsų bendruomenėje. Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą skirkime laiko pasidomėti tokiomis šalimis ir jų gyventojais. Kitas puikus būdas susidraugauti su atvykėliais – pasikviesti juos į svečius, kartu pasivaišinti. Jehova yra „atvėręs kitataučiams tikėjimo duris“, tad argi mes negalėtume atverti savo namų durų „tikėjimo namiškiams“, atvykusiems iš kitur? (Apd 14:27; Gal 6:10; Job 31:32)

¹⁷ Jeigu imigrantų šeimai skirsime daugiau laiko, įžvelgsime, kaip jie iš tiesų stengiasi pas mus pritapti, ir tokias jų  pastangas dar labiau vertinsime. Tikriausiai pamatysime, kad jiems reikėtų pagelbėti išmokti kalbą. Be to, galėtume nukreipti juos į valdžios institucijas, kurios padėtų jiems susirasti tinkamą būstą ir darbą. Tokia praktinė pagalba mūsų bendratikiams gali labai palengvinti naštą (Pat 3:27).

18. Iš ko atvykėliai gali pasimokyti pagarbos ir dėkingumo?

¹⁸ Patys imigrantai, aišku, irgi stengsis prisitaikyti prie vietinės kultūros ir gyvensenos. Puikų pavyzdį paliko jau minėtoji Rūta. Pirma, nors būdama varginga svetimšalė turėjo teisę rinkti laukuose varpas, ji vis tiek paprašė leidimo ir taip parodė pagarbą Izraelio krašto papročiams (Rūt 2:7). Taigi moteris nemanė, kad kiti privalo jai padėti. Antra, iš jos žodžių buvo akivaizdu, kad yra labai dėkinga už jai parodytą gerumą (Rūt 2:13). Jei ir šiandien imigrantai turės tokį teisingą požiūrį, labai tikėtina, kad užsitarnaus vietinių gyventojų ir, žinoma, bendratikių pagarbą.

19. Kodėl turime šiltai priimti atvykėlius?

¹⁹ Kaip džiaugiamės, kad Jehova iš savo didžios malonės leidžia viso pasaulio žmonėms išgirsti gerąją naujieną! Kai kurie savo gimtojoje šalyje galbūt negalėjo studijuoti Biblijos ar be trukdžių lankytis Jehovos liudytojų sueigose. Tokia galimybė jiems atsirado mūsų šalyje. Tad argi neturėtume jiems visokeriopai padėti, kad pas mus nesijaustų svetimi? Nors mūsų materialiniai ištekliai būtų labai riboti ir mažai kuo galėtume jiems praktiškai pagelbėti, vis tiek rodykime šiems bendratikiams gerumą. Taip atspindėsime Jehovos meilę. Taigi „imkime pavyzdį iš Dievo“ ir kuo šilčiausiai priimkime į savo tarpą visus, taip pat ir svetimšalius (Ef 5:1, 2).