1, 2. a) Kodėl galime būti tikri, kad išsiugdyti naująją asmenybę įmanoma? b) Kokie naujosios asmenybės bruožai išvardyti Kolosiečiams 3:10–14?

RAGINIMĄ apsivilkti „naująjį žmogų“ Biblijoje randame dukart (Ef 4:24; Kol 3:10). „Naujuoju žmogumi“ čia vadinama asmenybė, „sukurta pagal Dievą“. Bet ar tikrai įmanoma tokią asmenybę išsiugdyti? Taip! Jehova žmones sukūrė panašius į save ir įdiegė jiems gebėjimą atspindėti gražias jo savybes (Pr 1:26, 27; Ef 5:1).

² Tiesa, iš savo protėvių paveldėjome netobulumą ir dėl to kartais mums sukyla nederami troškimai. Didelę įtaką daro ir aplinka. Tačiau iš savo didžio gailestingumo Jehova padeda mums būti tokiems, kokius jis nori matyti. Kad sustiprintume troškimą įtikti Dievui, aptarkime kelis naujosios asmenybės bruožus, apie kuriuos dvasios įkvėptas rašė apaštalas Paulius. (Perskaityk Kolosiečiams 3:10–14.) Pakalbėsime ir apie tai, kaip šias gražias savybes galime parodyti eidami dievatarnystę.

3. Koks yra vienas iš naujosios asmenybės bruožų?

³ Paraginęs apsivilkti naująjį žmogų, Paulius paminėjo vieną išskirtinį naujosios asmenybės bruožą – nešališkumą. Jis rašė: „Čia nėra nei graiko, nei žydo, nėra nei apipjaustymo, nei neapipjaustymo, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo“ (Kol 3:11). * Taigi tikrųjų krikščionių bendruomenėje neturi būti rasinio, tautinio ar socialinio susiskirstymo. Kodėl? Paulius paaiškino: „Visi jūs esate viena“ (Gal 3:28).

4. a) Kaip Jehovos garbintojai turi elgtis su kitais žmonėmis? b) Kokių kliūčių gali kilti krikščionių vienybei?

⁴ Naująja asmenybe apsivilkę krikščionys gerbia kiekvieno orumą, kad ir kokios rasės ar kilmės žmogus būtų (Rom 2:11). Kai kuriuose kraštuose elgtis nešališkai gali būti itin nelengva. Pavyzdžiui, anksčiau Pietų Afrikoje baltiesiems, juodaodžiams ir mišrios rasės žmonėms buvo leidžiama įsikurti tik jiems paskirtose gyvenvietėse ar miestų rajonuose. Nors vėliau šalies politika pasikeitė, dauguma Jehovos liudytojų tebegyvena tokiose vietovėse. Todėl 2013-ųjų spalį Vadovaujančioji taryba patvirtino specialią programą, kurios tikslas – paraginti brolius Pietų Afrikoje plačiai atverti savo širdis ir geriau pažinti bendratikius (2 Kor 6:13). Ką Jehovos liudytojai turėjo daryti?

5, 6. a) Ko Pietų Afrikoje buvo imtasi, kad Jehovos garbintojai būtų dar vieningesni? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.) b) Kokių pasiekta rezultatų?

⁵ Dviejų skirtingos kalbos ar rasės bendruomenių buvo prašoma drauge praleisti keletą savaitgalių. Visi kartu ėjo į tarnybą, į sueigas, vieni pas kitus svečiavosi. Šioje programoje dalyvavo šimtai bendruomenių. Šalies filialas išgirdo daug gerų atsiliepimų, netgi iš pašaliečių. Vienas dvasininkas sakė: „Nesu liudytojas, bet manau, kad puikiai organizuojate evangelizacijos darbą. Be to, esate iš įvairių rasių ir tarp jūsų vyrauja vienybė.“ O ką gera minėta programa davė liudytojams?

⁶ Viena kosų tautybės sesė vardu Noma iš pradžių nelabai norėjo į savo kuklų būstą kviestis baltuosius iš angliškos bendruomenės. Bet kai drauge su jais išėjo į tarnybą ir pas juos pasisvečiavo, Noma pasakė: „Jie tokie patys žmonės kaip ir mes!“ Todėl kai kosų bendruomenei atėjo eilė parodyti svetingumą anglakalbiams, sesė mielai paruošė vaišes ir pasikvietė svečių. Tarp jų buvo vienas baltaodis vyresnysis. Noma sakė: „Nustebau, kad jis sutiko sėdėti ant neaukštos plastikinės dėžės.“ Dėl šios tebesitęsiančios programos daug brolių ir sesių susirado naujų draugų ir pajautė dar stipresnį norą atverti savo širdį visokios kilmės bendratikiams.

7. Kodėl visada turime būti pasiruošę rodyti kitiems atjautą?

⁷ Kol gyvuos Šėtono valdomas pasaulis, mums teks patirti visokių sunkumų. Galbūt neturėsime darbo, sunkiai susirgsime, būsime persekiojami dėl tikėjimo, nukentėsime nuo stichinės nelaimės ar nusikaltėlių, prislėgs kitos bėdos. Kad galėtume palaikyti kenčiančius, turime  nepristigti širdingos atjautos. Tokia atjauta skatins mus daryti maloningumo darbus (Ef 4:32). Šie naujosios asmenybės bruožai padės mums sekti Dievu ir guosti kitus (2 Kor 1:3, 4).

8. Ką galime laimėti, jeigu su visais būsime atjautūs ir malonūs? Prašom pateikti pavyzdį.

⁸ Kaip galime parodyti daugiau dėmesio atvykėliams iš svetur ar tiems, kam integruotis į visuomenę gali būti nelengva? Su jais susidraugaukime ir padėkime jaustis svarbia bendruomenės dalimi (1 Kor 12:22, 25). Štai kaip viskas susiklostė Danikarlui, iš Filipinų persikėlusiam į Japoniją. Darbovietėje su juo nesielgdavo taip gražiai kaip su vietiniais. Sykį jis apsilankė Jehovos liudytojų sueigoje. „Beveik visi ten buvo japonai, – sako Danikarlas, – bet jie mane priėmė taip šiltai, tarsi būtų mano seni pažįstami.“ Broliai visada su juo elgėsi maloniai ir tai padėjo Danikarlui augti dvasiškai. Vėliau jis pasikrikštijo ir dabar tarnauja vyresniuoju. Apie juodu su žmona Dženifer kiti bendruomenės vyresnieji sako: „Jie tarnauja pionieriais, gyvena labai paprastai ir rodo puikų pavyzdį, kaip reikia pirmiausia ieškoti Karalystės“ (Lk 12:31). Anot brolių, bendruomenei jie yra tikra palaima.

9, 10. Ką gera galime pasiekti, jei tarnyboje rodome atjautą? Prašom pateikti pavyzdžių.

⁹ Daryti gera taip pat galime dalydamiesi su kitais žinia apie Karalystę (Gal 6:10). Skatinami atjautos atvykėliams, nemažai Jehovos liudytojų ima mokytis naujos kalbos (1 Kor 9:23). Jų pastangos duoda nuostabių vaisių. Pavyzdžiui, Australijoje gyvenanti pionierė Tifani išmoko suahelių kalbą, kad galėtų padėti tos kalbos bendruomenei Brisbane. Nors mokytis buvo nelengva, tai labai praturtino sesės gyvenimą. Tifani sako: „Jei nori, kad tarnyba būtų įdomi, darbuokis kitakalbių bendruomenėje. Net neišvykdamas iš savo miesto gali jaustis taip, lyg keliautum. Pamatysi, kad mūsų brolija išties pasaulinė ir kad joje vyraujanti vienybė – tikras stebuklas.“

¹⁰ Dar vienas pavyzdys. Japonijoje gyvenanti sesė Sakiko pasakoja, ką džiugaus su tėvais patyrė: „Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tarnyboje neretai sutikdavome imigrantų iš Brazilijos. Kai jų portugališkoje Biblijoje parodydavome kokias nors eilutes, pavyzdžiui, Apreiškimo 21:3, 4 arba Psalmyno 37:10, 11, 29, jie įdėmiai klausydavosi  ir kartais net išliedavo ašarą.“ Tačiau atjauta skatino šeimą daryti dar daugiau. Sakiko tęsia: „Matydami jų dvasinį alkį, visi drauge ėmėme mokytis portugalų kalbos.“ Šeima nemažai prisidėjo, kad ten būtų įkurta portugališka bendruomenė. Per laiką jie padėjo daugeliui imigrantų tapti Jehovos tarnais. „Kad išmoktume portugališkai, reikėjo gerokai paplušėti, – sako Sakiko, – bet džiaugsmo buvo tiek daug, kad jis nusvėrė visus sunkumus. Kokie dėkingi esame Jehovai!“ (Perskaityk Apaštalų darbų 10:34, 35.)

11, 12. a) Kodėl svarbu, kad naująją asmenybę stengtumės apsivilkti iš deramų paskatų? b) Kas padės mums likti nuolankiems?

¹¹ Apsivilkti naująją asmenybę mus turėtų skatinti troškimas pašlovinti Jehovą, o ne sulaukti žmonių pagyrų. Atminkime, kad puikybės užvaldytas nusidėjo netgi vienas iš tobulų dvasinių Dievo sūnų. (Palygink su Ezechielio 28:17.) Mes esame netobuli, todėl atsispirti išdidumui ir neimti puikuotis mums dar sunkiau. Vis dėlto nepasiduoti šioms blogybėms ir apsivilkti nuolankumu tikrai įmanoma. Kas mums padėtų?

¹² Kad liktume nuolankūs, turime kasdien skirti laiko Dievo Žodžio skaitymui ir apmąstymui (Įst 17:18–20). Ypač naudinga apmąstyti Jėzaus mokymus ir puikų nuolankumo pavyzdį (Mt 20:28). Sykį jis net nuplovė apaštalams kojas (Jn 13:12–17). Taip pat turime kuo dažniau melsti Jehovą, kad duotų savo dvasios. Ji padės įveikti net menkiausią polinkį laikyti save geresniais už kitus (Gal 6:3, 4; Fil 2:3).

13. Ką gera pasiekiame rodydami nuolankumą?

¹³ Perskaityk Patarlių 22:4. Jehova tikisi nuolankumo iš visų savo garbintojų. Rodydami šią gražią savybę pasiekiame daug gera. Jei nepristigsime nuolankumo, bendruomenėje išsaugosime taiką ir vienybę. Taip pat neprarasime Dievo malonės. Apaštalas Petras rašė: „Susijuoskite visi nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Pt 5:5).

14. Kas rodo geriausią romumo ir kantrumo pavyzdį?

¹⁴ Romūs ir kantrūs žmonės šiandieną neretai laikomi silpnais. Tačiau kaip tai toli nuo tiesos! Juk tas gražias savybes žmogui suteikė Jehova, pats galingiausias Asmuo visatoje. Jis yra tobulas romumo ir kantrumo pavyzdys (2 Pt 3:9). Prisiminkime, kaip jis per savo angelus atsakinėjo į Abraomo ir Loto klausimus (Pr 18:22–33; 19:18–21). Verta dėmesio ir tai, kaip kantriai daugiau nei penkiolika amžių jis elgėsi su neklusnia Izraelio tauta (Ez 33:11).

15. Kaip Jėzus parodė romumą ir kantrybę?

¹⁵ Jėzus, tarnaudamas žemėje, irgi parodė esąs didžiai romus ir kantrus (Mt 11:29). Jis pakentė visus savo mokinių trūkumus. Jėzus buvo priešininkų nepelnytai kritikuojamas ir kaltinamas, bet liko romus iki pat mirties. Net kęsdamas neapsakomą skausmą ant stulpo, jis meldė Jehovą atleisti jo egzekutoriams, nes, anot Jėzaus, „jie nežino, ką daro“ (Lk 23:34). Taigi Jėzaus nepalaužė nei kančios, nei įtampa – jis liko  romus, neprarado kantrybės. (Perskaityk 1 Petro 2:21–23.)

16. Iš ko matysis, kad esame romūs ir kantrūs?

¹⁶ O kaip mes galime parodyti romumą ir kantrybę? Paulius paminėjo vieną svarbų dalyką: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą. Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3:13). Kad paklustume šiam paliepimui, mums tikrai reikia romumo ir kantrybės. Bet stengtis verta: būdami atlaidūs, išlaikysime bendruomenę vieningą.

17. Kodėl romumas ir kantrumas tokie svarbūs?

¹⁷ Krikščioniui apsivilkti romumu ir kantrumu – ne pasirinkimo dalykas. Tai privalu, kad būtume išgelbėti (Mt 5:5; Jok 1:21). Užvis svarbiausia, rodydami tas dorybes teikiame šlovę Jehovai ir galime paskatinti kitus laikytis Biblijos mokymų (Gal 6:1; 2 Tim 2:24, 25).

18. Koks yra ryšys tarp meilės ir nešališkumo?

¹⁸ Visos iki šiol aptartos savybės neatsiejamos nuo meilės. Jokūbas, sužinojęs, kad jo broliai turtingiesiems rodo daugiau prielankumo nei vargšams, norėjo juos pataisyti ir priminė, kad toks elgesys nesiderina su karališkuoju įstatymu „mylėk savo artimą kaip save patį“. Tada pridūrė: „Jeigu elgiatės šališkai, darote nuodėmę“ (Jok 2:8, 9). Meilė skatins mus nebūti nusistačiusius prieš tuos, kurie kitos rasės, išsilavinimo ar socialinio statuso. Negalime tik apsimesti, kad esame nešališki. Ši savybė turi kilti iš širdies ir tapti mūsų asmenybės dalimi.

19. Kodėl taip svarbu užsivilkti meilę?

¹⁹ Meilė taip pat yra „kantri ir maloninga“, ji nesipučia (1 Kor 13:4). Kad nenustotume skelbti kitiems žinios apie Karalystę, mes tikrai turime būti kantrūs, nestokoti maloningumo ir nuolankumo (Mt 28:19). Šios savybės padeda sutarti ir su bendratikiais, visais iki vieno. Kokio atlygio sulauksime, jei šitaip rodysime kitiems meilę? Mūsų bendruomenės bus vieningos, teiks šlovę Jehovos vardui ir patrauks prie tiesos dar daugiau žmonių. Todėl labai tinkama, kad savo pamokymą dėl naujosios asmenybės apaštalas Paulius užbaigia taip: „Ant viso to užsivilkite meilę – ji yra tobulas vienybės saitas“ (Kol 3:14).

20. a) Apie ką turėtume pamąstyti ir kodėl? b) Kokio gyvenimo laukiame?

²⁰ Kiekvienas pamąstykime: „Ką dar galėčiau daryti, kad būtų akivaizdu, jog esu nusivilkęs senąjį žmogų ir nesiruošiu jo vėl apsivilkti?“ Mums būtina karštai melsti Dievą pagalbos ir patiems labai stengtis atsikratyti minčių ir darbų, kurie sutrukdytų mums paveldėti Dievo Karalystę (Gal 5:19–21). Atsakykime ir į tokį klausimą: „Ar nepaliauju ugdytis naują proto nuostatą?“ (Ef 4:23, 24). Apsivilkti naująjį žmogų – tai darbas, truksiantis gana ilgą laiką. Dar negalime sakyti, kad naująjį žmogų galutinai apsivilkome ir kad keistis mums nebereikia. Šis darbas baigsis tada, kai pasieksime tobulybę. Tik įsivaizduok, kaip džiaugsimės gyvenimu, kai visi bus tobuli ir vilkės nesunešiojamus naujos asmenybės drabužius!