Mums reikia Jehovos organizacijos

AR TAU kada nors teko girdėti ką nors sakant: „Aš tikiu Dievą, bet netikiu religinėmis organizacijomis“? Panašų požiūrį dažnai išreiškia žmonės, kurie kažkada buvo uolūs bažnyčios lankytojai, tačiau nusivylė, nes jų religija pasirodė esanti nepajėgi patenkinti jų dvasinius poreikius. Nors ir nusivylę religinėmis organizacijomis apskritai, daugelis tvirtina vis dar norį garbinti Dievą. Tačiau, jų nuomone, jį geriau garbinti savarankiškai, o ne palaikant ryšius su bažnyčia ar kokia kita organizacija.

Ką sako Biblija? Ar Dievas nori, kad krikščionys būtų susiję su kokia nors organizacija?

Organizacijos nauda pirmiesiems krikščionims

Per 33-iųjų m. e. m. Sekmines Jehova išliejo savo šventąją dvasią ne ant kelių pavienių tikinčiųjų, o ant grupės vyrų bei moterų, kurie buvo susirinkę drauge „vienoje vietoje“, aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje (Apaštalų darbai 2:1). Tuo metu buvo įkurtas krikščionių susirinkimas, tapęs tarptautine organizacija. Tai buvo tikra palaima tiems pirmiesiems mokiniams. Kodėl? Dėl vienos priežasties: jiems buvo duota svarbi užduotis — ilgainiui paskelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę „visame pasaulyje“ (Mato 24:14). Susirinkime naujai pasikrikštijusieji mokėsi skelbimo darbo iš prityrusių bendratikių.

Greit Karalystės žinia pasklido toli už Jeruzalės sienų. Apaštalas Petras tarp 62-ų ir 64-ų m. e. metų parašė savo pirmąjį laišką krikščionims, „pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje“, — vietovėse, esančiose šių dienų Turkijoje (1 Petro 1:1). Be to, tikinčiųjų buvo Palestinoje, Libane, Sirijoje, Kipre, Graikijoje, Kretoje bei Italijoje. Kai 60—61 m. e. metais Paulius rašė kolosiečiams, geroji naujiena buvo „paskelbta visai kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23).

Prisidėti prie organizacijos buvo naudinga ir dėl to, kad ten krikščionys padrąsindavo vieni kitus. Bendraudami su susirinkimu, jie klausydavosi įkvepiančių kalbų, drauge studijuodavo Šventuosius Raštus, dalydavosi tikėjimą stiprinančia patirtimi bei melsdavosi kartu su bendratikiais (1 Korintiečiams, 14-as skyrius). Subrendę vyrai ‛ganė Dievo kaimenę’ (1 Petro 5:2).

Be to, būdami susirinkimo nariai, krikščionys galėjo pažinti bei pamilti vieni kitus. Bendravimas su susirinkimu ne tik neapsunkino pirmųjų  krikščionių, bet ugdė bei stiprino juos (Apaštalų darbai 2:42; 14:27; 1 Korintiečiams 14:26; Kolosiečiams 4:15, 16).

Trečia priežastis, kam buvo reikalingas pasaulinis susirinkimas, arba organizacija, tai vienybės palaikymas. Krikščionys mokėsi ‛sutarti’ (1 Korintiečiams 1:10). Tai buvo labai svarbu. Susirinkimo nariai buvo įvairios kilmės bei išsilavinimo. Jie kalbėjo skirtingomis kalbomis ir buvo akivaizdžiai nevienodos asmenybės (Apaštalų darbai 2:1-11). Kartais jų nuomonės aiškiai skirdavosi. Tačiau susirinkimas padėdavo krikščionims išspręsti tokius nesutarimus (Apaštalų darbai 15:1, 2; Filipiečiams 4:2, 3).

Svarbūs klausimai, kurių nepajėgdavo išspręsti vietiniai vyresnieji, būdavo perduodami subrendusiems keliaujantiesiems prižiūrėtojams, tokiems kaip Paulius. Dėl esminių doktrinų būdavo kreipiamasi į Jeruzalės vadovaujančiąją tarybą. Iš pradžių ji buvo sudaryta iš Jėzaus Kristaus apaštalų, bet vėliau praplėsta: įtraukti vyresni vyrai iš Jeruzalės susirinkimo. Vadovaujančioji taryba bei jos atstovai pagal Dievo suteiktus įgaliojimus organizuodavo tarnybą, skirdavo vyrams tarnybines pareigas bei priimdavo sprendimus doktrinos klausimais. Tai pripažino kiekvienas susirinkimas. Vadovaujančiajai tarybai apsvarsčius diskutuojamą klausimą, susirinkimai sutikdavo su jos sprendimu ir ‛džiaugdavosi paguodos žodžiais’ (Apaštalų darbai 15:1, 2, 28, 30, 31).

Taip, Jehova naudojosi organizacija pirmajame amžiuje. O kaip yra šiandien?

Organizacija reikalinga ir mūsų dienomis

Jehovos Liudytojai, kaip ir jų bendratikiai pirmajame amžiuje, pavedimą skelbti gerąją naujieną apie Karalystę laiko labai svarbiu. Jie vykdo šią užduotį platindami Biblijas bei pagalbines priemones Biblijai studijuoti, o tam reikalinga organizacija.

Krikščionių leidiniai turi būti rūpestingai parengti, kruopščiai patikrinti, išspausdinti ir paskiau išsiuntinėti susirinkimams. Atskiri krikščionys turi pasisiūlyti nunešti tuos leidinius tiems, kas nori juos skaityti. Taip žinia apie Karalystę pasiekia milijonus žmonių. Gerosios naujienos skelbėjai stengiasi atlikti savo darbą tvarkingai bei užtikrinti, kad kurioje nors teritorijos dalyje nebūtų skelbiama per dažnai, o kitoje visai neskelbiama. Visam tam reikalinga organizacija.

Kadangi „Dievas nėra šališkas“, Biblija bei bibliniai leidiniai turi būti išversti (Apaštalų darbai 10:34). Dabar šis žurnalas prieinamas 132 kalbomis, o jo palydovas Atsibuskite! — 83 kalbomis. Dėl to visame pasaulyje reikia gerai organizuotų vertėjų grupių.

Susirinkimo nariai padrąsinami krikščionių sueigose, asamblėjose bei kongresuose. Čia jie klausosi paskatinančių kalbų biblinėmis temomis, drauge tyrinėja Raštą, dalijasi ugdančiais patirties atvejais ir kartu su bendratikiais meldžiasi. Jie, kaip ir jų broliai pirmajame amžiuje, džiaugiasi tikėjimą stiprinančiais meilingų keliaujančiųjų prižiūrėtojų apsilankymais. Todėl šiandien krikščionims yra „viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jono 10:16).

Žinoma, Jehovos Liudytojai netobuli, kaip ir jų bendratikiai pirmajame amžiuje. Tačiau jie vis tiek vieningai darbuojasi drauge. Todėl gerosios naujienos skelbimo darbas vykdomas visoje žemėje (Apaštalų darbai 15:36-40; Efeziečiams 4:13).

[Iliustracija 31 puslapyje]

Šiandien krikščionims yra „viena kaimenė, vienas ganytojas“