Samuelis uoliai palaiko teisingą garbinimą

PRANAŠAS papeikia savo bendratikius, užsimaniusius, kad jiems karaliautų žmogus, ir ragina paklusti Dievui. Norėdamas parodyti, jog kalba Dievo vardu, jis prašo Jehovos duoti ženklą — pasiųsti audrą. Izraelyje kaip tik kviečių pjūties metas, kai liūčių su perkūnija pasitaiko ypač retai. Tačiau dabar Dievas tokią liūtį atsiunčia. Todėl žmonės didžiai pabūgsta Jehovos ir jo pranašo Samuelio (1 Samuelio 12:11-19).

Samuelis buvo ne tik pranašas, bet dar ir rašytojas. Jo sudaryti gyvi istorijos aprašymai apima maždaug 330 metų laikotarpį, pradedant Izraelio teisėjų žygiais. Pavyzdžiui, istorinis pasakojimas apie Samsoną, stipriausią visų laikų vyrą, įkvėpė nemažai poezijos, operos, teatro ir kino kūrėjų (Teisėjų 13—16 skyriai). Samuelis taip pat rašė apie Rūtą bei jos anytą Noomę — dvi skurdžiai gyvenusias našles. Ši tikra ir, beje, laimingai pasibaigusi istorija irgi labai įdomi (Rūtos 1—4 skyriai).

Ko galime pasimokyti iš Samuelio raštų bei jo gyvenimo? Kaip šis žmogus palaikė teisingą garbinimą?

Jo vaikystė

Samuelio tėvas Elkana buvo Jehovos garbintojas ir geras vyras šeimoje. Elkanos žmona Ona buvo dvasiškai stipri moteris. Karštai melsdamasi Jehovos namuose Šilojyje, bevaikė Ona davė štai tokį įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos“ (1 Samuelio 1:1-11, Brb). Tai reiškė, kad vaikas bus atiduotas tarnauti Jehovai.

Ona meldėsi tyliai. „Judėjo tik lūpos“, — sakoma Biblijoje. Vyriausiasis kunigas Elis klaidingai pamanė, kad moteris pasigėrusi, ir ją subarė. Tačiau kai Ona pagarbiai jam paaiškino, ką daro, Elis jai tarė: „Eik ramybėje. Tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei.“ Ir Jehova tikrai suteikė, nes štai kas vyko vėliau: „Ona tapo nėščia ir, atėjus metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: ‘Aš Viešpaties [„Jehovos“, NW] jo prašiau’“ (1 Samuelio 1:12-20).

Samuelis augo drausminamas ir mokomas „Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Kai berniuką nujunkė, Ona pristatė jį vyriausiajam kunigui Eliui Dievo namuose Šilojyje. Elis apsiėmė jį prižiūrėti, ir „berniukas pasiliko tarnauti Viešpačiui“. Ona tuo labai džiaugėsi ir nuoširdžiais žodžiais (juos vėliau užrašė pats Samuelis) išsakė padėką Dievui (1 Samuelio 2:1-11).

Jeigu ir jūs turite vaikų, ar skatinate atsidėti Jehovos tarnybai? Juk uoliai palaikyti teisingą garbinimą — tai geriausia, ką gali daryti žmogus.

Prie gyvenimo šventykloje Samuelis prisitaikė puikiai. Jis „augo Viešpaties Artume“ ir užsitarnavo „malonę pas Dievą ir žmones“. Tokio gero vardo nusipelnė dėl savo dievobaimingo elgesio (1 Samuelio 2:21, 26).

O štai Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas buvo tikri nedorėliai ir visiškai nepaisė Jehovos. Jie ištvirkaudavo su moterimis ir pasisavindavo geriausią dalį iš to, ką žmonės aukodavo.  Dievas kartą jau buvo siuntęs pranašą perspėti Elį apie jam gresiančią bausmę, įskaitant abiejų sūnų mirtį (1 Samuelio 2:12, 15-17, 22-25, 27, 30-34). Dabar Jehova nusprendžia siųsti dar vieną teisminę žinią, šįkart per Samuelį.

Samuelis — pranašas

Dievas tarė Samueliui: „Privalai pasakyti [Eliui], kad aš [...] bausiu jo namus už kaltę, apie kurią jis žinojo, nes jo sūnūs elgiasi piktai Dievo akivaizdoje, bet jis jų nesudraudė.“ Perduoti tokią žinią turėjo būti nelengva, o Elis lyg tyčia pareikalavo sakyti viską, nenuslepiant nė žodžio. Samuelis taip ir padarė. Galima tik įsivaizduoti, kiek berniukui reikėjo drąsos! (1 Samuelio 3:10-18, NW)

Samueliui augant, visas Izraelis sužinojo, kad jis yra Dievo pranašas (1 Samuelio 3:19, 20). Išpranašautoji bausmė prasidėjo triuškinančiu Izraelio pralaimėjimu filistinams. Hofnis ir Finehasas tame mūšyje žuvo, o Jehovos sandoros skrynia pateko į priešų rankas. Išgirdęs apie sūnų mirtį ir kad sandoros skrynia prarasta, Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo, nusilaužė sprandą ir mirė (1 Samuelio 4:1-18).

Po dvidešimties metų Samuelis paragino izraelitus atsisakyti klaidingo garbinimo. Žmonės pakluso: atsikratė stabų, pasninkavo ir išpažino savo nuodėmes. O Samuelis už juos meldėsi ir atnašavo deginamąją auką. Ar tai padėjo? Kaip tik tuo metu filistinai vėl pakilo į puolimą, bet Dievas sukėlė sąmyšį jų gretose, ir izraelitai atsakė priešams triuškinančiu smūgiu. Jehovos padedamas Izraelis gerokai atkuto ir net atgavo filistinų užgrobtas žemes (1 Samuelio 7:3-14).

Samuelis teisingą garbinimą palaikė išties uoliai. Pavyzdžiui, pasirūpino, kad dalis karo grobio būtų skiriama Padangtės išlaikymui. Jis padėdavo surengti Paschos iškilmes bei dalyvavo įkuriant Padangtės durų sargų tarnybą (1 Metraščių 9:22; 26:27, 28; 2 Metraščių 35:18). Samuelis gyveno Ramoje, bet kartą metuose apkeliaudavo įvairius miestus ir juose teisėjaudavo. Užsitarnavo sąžiningo ir nešališko žmogaus vardą. Kadangi izraelitai Samuelį gerbė, jis galėjo padėti jiems dvasiškai (1 Samuelio 7:15, 16 [7:15-17, Brb]; 9:6-14; 12:2-5). Be abejo, daugelis panoro sekti tokio sąžiningo ir dvasingo vyro pavyzdžiu. Gal ir jūs?

Izraelitai nori karaliaus

Senatvėje Samuelis teisėjais paskyrė savo sūnus Joelį ir Abiją. „Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą.“ Dėl šitokio jų elgesio Izraelio seniūnai nusprendė prašyti kraštui karaliaus (1 Samuelio 8:1-5). Samueliui tai atrodė bloga. Kai jis dėl to meldėsi, Jehova tarė: „Ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius“ (1 Samuelio 8:6, 7). Dievas liepė Samueliui patenkinti žmonių norą, bet iš pradžių nurodė perspėti, kad monarchija suvaržys jų laisves. Tačiau, kai tauta savo ketinimų vis tiek neatsisakė, Jehova liepė Samueliui patepti karaliumi Saulių (1 Samuelio 8:6-22; 9:15-17; 10:1).

 Samuelis, nors ir nepritardamas tokiam tautos sprendimui, įvykdė, ką Dievas jam įsakė. Po izraelitų pergalės prieš amonitus jis sukvietė tautiečius į Gilgalą, kur paskelbė Saulių karaliumi (1 Samuelio 10:17-24; 11:11-15). Samuelis apžvelgė Izraelio istoriją ir paragino karalių bei visus žmones klausyti Jehovos. Atsakydamas į Samuelio maldą, Dievas pasiuntė tuo metų laiku neįprastą audrą, kaip minėta straipsnio pradžioje. Šis reiškinys privertė žmones pripažinti, kad atmesdami Jehovą pasielgė neprotingai. Kai izraelitai ėmė prašyti Samuelio už juos melstis, šis atsakė: „Gink Dieve, nusidėti Viešpačiui ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio.“ Koks puikus ištikimos meilės Jehovai ir jo tautai pavyzdys! (1 Samuelio 12:6-24) Gal ir jūs taip pat noriai laikotės teokratinio vadovavimo ir meldžiatės už bendratikius?

Pirmi du Izraelio karaliai

Saulius iš pradžių buvo kuklus vyras, ir Dievas jį palaikė (1 Samuelio 9:21; 11:6). Tačiau ilgainiui Kūrėjo vadovavimo ėmė nebepaisyti. Pavyzdžiui, kartą Samueliui teko papeikti Saulių už tai, kad nepasidrovėjo savavališkai atnašauti auką, nors jam buvo liepta laukti (1 Samuelio 13:10-14). O kai šis vėl nepakluso Dievo nurodymui ir paliko gyvą Amaleko karalių Agagą, Samuelis pasakė Sauliui: „Šiandien Viešpats atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė tavo artimui, kuris geresnis už tave.“ Samuelis pats įvykdė mirties bausmę Agagui. Paskui jį apėmė sielvartas dėl Sauliaus (1 Samuelio 15:1-35).

Galiausiai Jehova tarė Samueliui: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje.“ Ir Jehova pasiuntė Samuelį į Betliejų patepti karaliumi vieną iš Jesės sūnų. Pranašui vienas po kito buvo pristatyti visi Jesės sūnūs, kol paaiškėjo, kad Dievas yra pasirinkęs jauniausiąjį — Dovydą. Tądien Samuelis pasimokė kai ko labai svarbaus: „Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:1-13).

Samuelį skaudino Sauliaus neištikimybė, juo labiau ta baisi neapykanta, kurią šis pajuto Dovydui. Nežiūrint tokių išgyvenimų, Samuelis ir senatvėje tarnavo Dievui, kiek leido jėgos (1 Samuelio 19:18-20).

Samuelio palikimas

Kai šis nuolankus ir drąsus pranašas mirė, visas Izraelis nuoširdžiai gedėjo. Samuelis tikrai paliko pėdsaką daugelio širdyse (1 Samuelio 25:1). Jis nebuvo tobulas ir kartais priimdavo neteisingus sprendimus. Tačiau buvo išimtinai atsidavęs Jehovai ir labai stengėsi diegti tokį nusistatymą kitiems.

Nuo Samuelio dienų pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau šio žmogaus gyvenime randame išties vertingų pamokų. Visų svarbiausia, kad Samuelis uoliai palaikė teisingą Jehovos garbinimą. Ar tą patį darote ir jūs?

[Rėmelis 16 puslapyje]

PAMOKOS IŠ SAMUELIO GYVENIMO

• Kaip Samuelio tėvai mokė jį apie Dievą, taip ir jūs savo vaikus auklėkite „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4).

• Skatinkite savo vaikus sekti Samuelio pavyzdžiu, tai yra skirti gyvenimą tarnauti Jehovai.

• Žmonės mylėjo Samuelį už jo puikų, dievobaimingą elgesį. Stenkimės elgtis panašiai.

• Samuelis kaip tik galėdamas rėmė teisingą garbinimą. Tą daryti turėtume ir mes.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Samuelis palaikė teisingą garbinimą ir mielai teikdavo dvasinę pagalbą