Jau devyniasdešimt metų aš ‘atmenu savo Kūrėją’

Papasakojo Edvinas Ridžvelas

PALIAUBŲ dieną, 1918-ųjų lapkričio 11-ąją, mūsų mokyklos vaikai netikėtai buvo sukviesti į iškilmingą ceremoniją, nes kaip tik tada baigėsi Didysis, arba Pirmasis pasaulinis, karas. Aš, būdamas vos penkerių, dar negalėjau gerai suvokti tos šventės prasmės. Tačiau tėvų mokomas apie Dievą jau žinojau, kad toje ceremonijoje dalyvauti nenoriu. Meldžiausi Dievui, bet paskui nebeišlaikęs pravirkau. Vis dėlto prie šventės dalyvių neprisidėjau. Tai buvo pati pradžia, kai ėmiau ‘atminti savo Kūrėją’ (Mok 12:1).

Prieš kelis mėnesius iki to įvykio mokykloje mūsų šeima persikėlė į Glazgo miestą Škotijoje. Maždaug tuo metu tėvas sykį nuėjo pasiklausyti viešos kalbos „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs“. Ta kalba pakeitė jo gyvenimą. Tėtis kartu su mama ėmė studijuoti Bibliją ir juodu dažnai kalbėdavosi apie Dievo Karalystę bei tai, ką ji suteiks žmonijai. Dėkoju Dievui, kad nuo tada tėvai mane mokė mylėti Dievą ir juo pasitikėti (Pat 22:6, Brb).

Pradedu visalaikę tarnybą

Sulaukęs penkiolikos, galėjau siekti aukštesnio išsilavinimo, bet iš tikrųjų labai norėjau tapti visalaikiu tarnu. Tėvas manė, kad tam esu per jaunas, todėl kurį laiką dirbau viename biure. Tačiau troškimas atsidėti visalaikei Jehovos tarnybai buvo toks stiprus, kad vieną dieną parašiau laišką Dž. Rezerfordui, tuomet prižiūrėjusiam pasaulinį skelbimo darbą. Laiške klausiau jo nuomonės apie savo planus. Brolis Rezerfordas man atsakė: „Jeigu esi pakankamai subrendęs dirbti biure, esi subrendęs ir tarnauti Viešpačiui. [...] Viešpats tikrai palaimins tave, jeigu stengsiesi tarnauti Jam ištikimai.“ Tas laiškas, datuotas 1928-ųjų kovo 10-ąja, įkvėpė visą mūsų šeimą. Netrukus tėtis, mama, mano vyresnioji sesuo ir aš tapome visalaikiais skelbėjais.

1931 metais Londone surengtame kongrese brolis Rezerfordas kvietė savanorius vykti skelbti gerosios naujienos į užsienio šalis. Aš pasisiūliau ir kartu su Endru Džeku gavau paskyrimą į Kauną, tuometinę Lietuvos sostinę. Man tada buvo aštuoniolika.

Karalystės žinią skelbiu užsienyje

Tuomet Lietuva buvo skurdi žemės ūkio šalis ir skelbdami kaimo vietovėse patirdavome įvairių sunkumų. Tekdavo gerokai pavargti, kol susirasdavome, kur gyventi, o kai kurie būstai įsiminė ilgam. Pavyzdžiui,  vieną naktį mudu su Endru pabudome nuo baisaus niežulio. Užsidegę aliejinę lempą pamatėme, jog mūsų lova mirga nuo galybės blakių. Jos mus sukandžiojo nuo galvos iki kojų! Kad atlėgtų skausmas, visą savaitę kas rytą iki kaklo pasinerdavau į šaltą netoliese tekančio upelio vandenį. Vis dėlto buvome pasiryžę tęsti savo tarnybą. Netrukus būsto problema išsisprendė, kai sutikome vieną jauną porą, priėmusią Biblijos tiesą. Jie leido mums gyventi jų name, nors ir mažyčiame, bet švariame. Miegoti teko ant grindų, bet koks tai buvo palengvėjimas!

Lietuvoje tada didelę įtaką turėjo Romos katalikų ir Rusijos stačiatikių dvasininkija. Bibliją galėdavo įsigyti tik turtingi žmonės. Mūsų pagrindinė užduotis buvo paliudyti kuo didesnėje teritorijoje ir palikti kiek įmanoma daugiau literatūros tiems, kurie susidomėdavo. Pirmiausia mieste susirasdavome butą. Paskui atsargiai apeidavome apylinkes ir tada skubiai patį miestą. Taip savo darbą baigdavome anksčiau nei vietiniai kunigai spėdavo mums sutrukdyti.

Apie mus sužino visi

1934-aisiais Endru buvo paskirtas darbuotis filiale Kaune, ir mano partneriu tapo Džonas Sempis. Tarnyboje patyrėme keletą nepaprastų atsitikimų. Sykį viename miestelyje užėjau į advokato kontorą. Advokatas susierzinęs išsitraukė iš stalčiaus pistoletą ir liepė pasišalinti. Aš tylomis pasimeldžiau ir prisiminiau Biblijos patarimą: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį“ (Pat 15:1). Tada tariau: „Aš čia atėjau kaip draugas su gerąja naujiena, ir dėkoju, kad susivaldėt.“ Vyras atitraukė pirštą nuo gaiduko ir aš atbulas išėjau iš jo kabineto.

Kai susitikau su Džonu, jis papasakojo irgi patyręs nemenką išbandymą. Džonas buvo nuvestas į policijos nuovadą ir melagingai apkaltintas pavogęs stambios kupiūros banknotą iš moters, su kuria kalbėjosi. Nuovadoje Džoną išrengė nuogai ir apieškojo. Aišku, banknoto jis neturėjo. Vėliau tikrąjį vagį policija sugavo.

Abu įvykiai tame šiaip ramiame miestelyje sukėlė nemažą triukšmą ir mūsų darbas buvo plačiai išgarsintas!

Slaptos užduotys

Viena mums pavesta rizikinga užduotis buvo nugabenti biblinę literatūrą į Latviją, kaimyninę šalį, kur mūsų veikla buvo uždrausta. Į Latviją vykdavome kartą per mėnesį naktiniais traukiniais. Palikę literatūrą, kai kada leisdavomės toliau, į Estiją, pasiimti daugiau leidinių ir grįždami juos palikdavome Latvijoje.

Sykį vienas muitinės pareigūnas, įspėtas apie mūsų veiklą, pareikalavo išlipti iš traukinio ir nunešti literatūrą į jo viršininko  kabinetą. Abu su Džonu meldėme Jehovą pagalbos. Kaip nustebome, kai muitininkas nepasakė viršininkui, ką vežame, tik ištarė: „Tie vyrai turi jums kai ką deklaruoti.“ Mūsų leidinius aš „deklaravau“ kaip literatūrą, skirtą padėti moksleiviams bei koledžų studentams geriau suprasti, kas darosi šiame neramiame pasaulyje. Viršininkas leido mums keliauti toliau ir taip savo krovinius saugiai pristatėme į vietą.

Politinei padėčiai Baltijos šalyse blogėjant, priešiškumas Jehovos liudytojams augo, tad mūsų skelbimo darbas Lietuvoje galiausiai irgi buvo uždraustas. Endru ir Džoną deportavo. Artinantis Antrajam pasauliniam karui, palikti šalį buvo patarta visiems Britanijos piliečiams. Išvažiavau ir aš, bet skaudama širdimi.

Džiugi tarnyba Šiaurės Airijoje

Tada mano tėvai jau buvo persikėlę į Šiaurės Airiją ir 1937-aisiais apsigyvenau su jais. Karo metais visuomenėje vyravo įtampa ir platinti mūsų literatūrą Šiaurės Airijoje buvo uždrausta. Bet mes net per karą nenustojome skelbti tiesos. Kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi, vėl galėjome veikti be valdžios apribojimų. Patyręs pionierius Haroldas Kingas, kuris vėliau tarnavo misionieriumi Kinijoje, ėmė rengti sambūrius po atviru dangumi ir sakyti kalbas. „Šį šeštadienį, — tarė jis, — aš sakysiu pirmą kalbą.“ Paskui pažiūrėjęs į mane pridūrė: „O kitą šeštadienį kalbą sakysi tu.“ Aš išsigandau.

Savo pirmą kalbą prisimenu iki šiol. Susirinko šimtai žmonių. Kalbėjau stovėdamas ant dėžės, neturėdamas jokios garso stiprinimo priemonės. Kai baigiau, vienas vyras priėjęs paspaudė man ranką ir prisistatė esąs Bilas Smitas. Jis pasakė pamatęs minią ir sustojęs pažiūrėti, kas vyksta. Pasirodo,  Bilas anksčiau bendravo su mano tėvu, bet jų ryšys nutrūko, kai tėtis ir pamotė persikėlė tarnauti pionieriais į Dubliną. Su juo pradėjau studijuoti Bibliją. Per laiką devyni Bilo šeimos nariai tapo Jehovos tarnais.

Skelbdamas didelėse vilose Belfasto priemiesčiuose sutikau vieną rusę, kuri anksčiau gyveno Lietuvoje. Kai išsiėmiau keletą leidinių, ji parodė vieną knygą ir pasakė: „Šitokią turiu. Gavau ją iš savo dėdės. Jis gyvena Kaune, yra universiteto dėstytojas.“ Ji surado tą knygą. Tai buvo „Sukūrimas“ lenkų kalba. Jos paraštėse mačiau daugybę pastabų. Kaip nustebo ta moteris išgirdusi, jog būtent aš įteikiau šią knygą jos dėdei, kai tarnavau Kaune! (Mok 11:1)

Kai Džonas Sempis sužinojo, jog vykstu į Šiaurės Airiją, jis paprašė manęs aplankyti jo jaunesniąją seserį Neli, mat ji šiek tiek domėjosi Biblijos tiesa. Aš su savo sesute Koni vedžiau jai Biblijos studijas. Neli sparčiai darė pažangą ir paaukojo savo gyvenimą Jehovai. Vėliau pradėjome draugauti ir susituokėme.

Drauge su Neli tarnavome Jehovai 56 metus ir daugiau kaip šimtui žmonių padėjome pažinti Biblijos tiesą. Tikėjomės kartu sulaukti Armagedono ir įžengti į Jehovos naująjį pasaulį, bet žiaurus priešas mirtis 1998 metais Neli pasiglemžė. Tai buvo baisus smūgis, vienas didžiausių mano gyvenime.

Apsilankau Baltijos šalyse

Praėjus maždaug metams po Neli mirties gavau kvietimą apsilankyti Estijos filiale Taline ir tai mane labai nudžiugino. Broliai savo atsiųstame laiške rašė: „Iš dešimties liudytojų, paskirtų į Baltijos šalis trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje, tu esi vienintelis likęs gyvas.“ Estijos filialas, kaip rašė broliai, rengė pasakojimą apie liudytojų veiklą Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Laiško gale buvo klausimas: „Ar galėtum atvykti?“

Koks malonumas buvo prisiminti tai, ką su bendražygiais patyrėme anais senais laikais! Latvijoje broliams galėjau parodyti patalpas, kuriose buvo filialas, ir slėptuvę po stogu, kur slėpdavome mūsų literatūrą. Tos slėptuvės policijai taip ir nepavyko rasti. Lietuvoje mane nusivežė į Šiaulius, kur buvau tarnavęs pionieriumi. Per ten vykusį sambūrį vienas brolis pasakė man: „Prieš daug metų mudu su mama šiame mieste nusipirkome namą. Ant aukšto bevalydamas atliekas aptikau knygas Dieviškasis amžių planas ir Arpa Dievo („Dievo arfa“). Kai jas perskaičiau, supratau radęs tiesą. Tikriausiai tu prieš daugelį metų davei tas knygas to namo savininkui!“

Taip pat dalyvavau rajono asamblėjoje kitame mieste, kur teko tarnauti pionieriumi. Prieš 65 metus čia irgi vyko asamblėja. Tada į ją susirinko 35 žmonės. O dabar negalėjau atsidžiaugti salėje matydamas per 1500 dalyvių! Jehova išties laimina mūsų veiklą!

‘Jehova nepaliko manęs’

Neseniai patyriau dar vieną netikėtą džiaugsmą, kai miela krikščionė, vardu Bi, sutiko būti mano žmona. Mes susituokėme 2006-ųjų lapkritį.

Kiekvienam jaunuoliui, mąstančiam, kokiu keliu pasukti, galiu su įsitikinimu pasakyti, jog išmintinga laikytis šių Dievo įkvėptų žodžių: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis.“ Dabar galiu džiūgauti kaip ir psalmininkas: „Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, ir aš iki šiol skelbiu tavo nuostabius darbus. Tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms“ (Ps 71:17, 18).

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Gabenti literatūrą į Latviją buvo rizikinga užduotis

ESTIJA

TALINAS

Rygos įlanka

LATVIJA

RYGA

LIETUVA

VILNIUS

Kaunas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Būdamas penkiolikmetis Škotijoje pradėjau tarnauti kolporteriu (pionieriumi)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Neli mūsų vestuvių dieną 1942-aisiais