„Gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“
„Gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“
„Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (ROM 12:18).
1, 2. a) Dėl ko Jėzus įspėjo savo sekėjus? b) Kur galime ieškoti patarimo, kaip turėtume reaguoti, kai matome kitų priešiškumą?
JĖZUS savo sekėjus perspėjo, kad pasaulio tautos bus jiems priešiškos, ir patį paskutinį vakarą prieš savo mirtį paaiškino kodėl. Jis pasakė apaštalams: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15:19).
2 Apaštalas Paulius patyrė, kokie teisingi tie Jėzaus žodžiai. Antrajame laiške savo jaunajam bendražygiui Timotiejui jis rašė: „Tu pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, sumanymais, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, kančiomis.“ Dar pridūrė: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3:10-12). Laiške Romos krikščionims, 12-ame skyriuje, Paulius davė išmintingą patarimą, kaip jie, matydami kitų priešiškumą, turėtų elgtis. Jo žodžiais galime vadovautis ir šiuo pabaigos laiku.
„Rūpinkitės tuo, kas gera“
3, 4. Kaip galime taikyti Romiečiams 12:17 užrašytą patarimą a) šeimoje, kurioje ne visi išpažįsta teisingą tikėjimą? b) bendraudami su aplinkiniais žmonėmis?
3 Perskaityk Romiečiams 12:17. Paulius moko, kad susidūrę su priešiškumu neturime atsilyginti tuo pačiu. Laikytis šio patarimo itin svarbu šeimoje, kurioje teisingą tikėjimą išpažįsta ne visi. Krikščionis sutuoktinis nepasiduoda polinkiui atkeršyti kitam už jo šiurkštumą aštriu žodžiu ar nemaloniu elgesiu. Juk ‘atmokėdami piktu už pikta’ nelaimėsime nieko gera, o tik galime pabloginti padėtį.
4 Paulius nurodo tinkamesnę išeitį: „Rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse.“ Štai jei šeimoje žmona vyrui net tada, kai šis kritikuoja jos tikėjimą, yra tikrai maloninga, ji, galimas dalykas, neleidžia įsiliepsnoti ginčui (Pat 31:12). Karlosas, dabar tarnaujantis Betelyje, pasakoja, kaip jo mama atlaikydavo didelį vyro priešiškumą ir būdavo maloni, rūpestingai prižiūrėdavo namus. „Ji visada ragindavo mus, vaikus, gerbti tėvą. Man liepdavo žaisti su juo boulingą, nors tai ne mano mėgstamas žaidimas, bet tėvui jis keldavo nuotaiką.“ Galiausiai šeimos galva ėmė studijuoti Bibliją ir pasikrikštijo. Jehovos liudytojai ‘rūpinasi tuo, kas gera visų žmonių akyse’, pavyzdžiui, padeda aplinkiniams po stichinių nelaimių, ir taip neretai įveikia nepalankų jų nusistatymą.
Išlydyk priešiškumą „žarijomis“
5, 6. a) Ką reiškia krauti „žarijas“ priešininkui ant galvos? b) Papasakok vietinį atsitikimą, liudijantį, kiek gera pasiekiama laikantis patarimo, užrašyto Romiečiams 12:20.
5 Perskaityk Romiečiams 12:20. Rašydamas šiuos žodžius, Paulius, be abejo, turėjo omenyje, kas sakoma Patarlių 25:21, 22: „Jei tavo priešas alkanas, pavalgydink jį duona; jei ištroškęs, pagirdyk vandeniu; nes taip jam krausi žarijas ant galvos, ir Viešpats tau atlygins.“ Paulius, ko gero, nemanė, kad tokį patarimą suprasime kaip bausmę mūsų priešininkui arba jo sugėdinimą tomis simbolinėmis žarijomis. Tiek patarle, tiek panašiu Pauliaus paraginimu romiečiams tikriausiai primenama, kaip senovėje lydydavo metalo rūdą. Čarlzas Bridžesas, XIX amžiaus anglų teologas, aiškino: „Sunkiai apdorojamą metalą apgaubk visą — ne tik dėk ant ugnies, bet apipilk žarijomis iš viršaus. Maža tokių kietaširdžių, kurie nesuminkštėtų lydomi kantrybės, atsidavimo, meilės liepsnos.“
6 Maloningumu kaip žarijomis galima suminkštinti priešininko širdį, gal net išlydyti jo piktumą. Dėl mūsų gerų poelgių žmonės gali imti palankiau žiūrėti į Jehovos tarnus ir į skelbiamą Biblijos tiesą. Apaštalas Petras rašė: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Pt 2:12).
„Gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“
7. Kas yra ta ramybė, kurią Kristus palieka savo mokiniams, ir ką ji skatina daryti?
7 Perskaityk Romiečiams 12:18. Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą būdamas drauge su apaštalais, Jėzus pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14:27). Ramybė, kurią Kristus palieka savo mokiniams, yra tokia vidinė būsena, kurią žmogus jaučia žinodamas, kad jį myli ir jam pritaria Jehova Dievas ir jo brangus Sūnus. Tokia vidinė ramybė turi skatinti mus sugyventi su kitais. Tikrieji krikščionys nori, kad žmones vienytų santarvė, ir yra taikdariai (Mt 5:9).
8. Kaip galime būti taikdariai namuose ir bendruomenėje?
8 Viena, kaip galime būti taikdariai šeimoje, — kuo greičiau spręsti nesutarimus ir neleisti, kad situacija pablogėtų (Pat 15:18; Ef 4:26). Tai tinka ir krikščionių bendruomenei. Apaštalo Petro žodžiais tariant, siekti ramybės — tai pažaboti liežuvį (1 Pt 3:10, 11). Jokūbas irgi įsakmiai pataria valdyti liežuvį, nepavyduliauti, nesileisti į ginčus. Jis rašo: „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę“ (Jok 3:17, 18).
9. Ką mes, stengdamiesi gyventi „taikoje su visais žmonėmis“, privalome turėti omenyje?
9 Iš Pauliaus žodžių, užrašytų Romiečiams 12:18, aišku, kad būti taikingiems reikia ne tik šeimoje ir bendruomenėje. Jis kalba apie santarvę su „visais žmonėmis“. Tai mūsų kaimynai, bendradarbiai, bendramoksliai, žmonės, kuriuos sutinkame savo viešojoje tarnyboje. Tačiau apaštalas sako apie tai su išlyga — „kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso“. Vadinasi, turime stengtis kiek įmanydami gyventi „taikoje su visais žmonėmis“, bet dėl to nusižengti teisingiems Dievo principams nevalia.
Kerštas — Dievo
10, 11. Koks Pauliaus patarimas užrašytas Romiečiams 12:19 ir kodėl jis yra tinkamas?
10 Perskaityk Romiečiams 12:19. Net su prieštaraujančiais mūsų veiklai bei skelbiamai tiesai, tarp jų ir su tais, kurie atvirai mus puola, turime būti kantrūs, elgtis romiai (2 Tim 2:23-25). Paulius pataria krikščionims nekeršyti patiems, bet palikti tai „Dievo rūstybei“. Vadinasi, negalima atmokėti bloguoju. Psalmininkas rašė: „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda“ (Ps 37:8). Saliamonas irgi įspėjo: „Nesakyk: ‘Aš atlyginsiu už pikta!’ Pasitikėk Viešpačiu, ir jis tau padės“ (Pat 20:22).
11 Jei priešininkai mums kenkia, išmintinga visa atiduoti į Jehovos rankas, nes jis sprendžia, ar dera ir kada dera juos bausti. Kad tai Jehovos valioje, Paulius toliau ir primena: „Juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.’“ (Palygink Pakartoto Įstatymo 32:35.) Įžūlu būtų patiems mėginti atlyginti priešininkams, nes tai Jehovos teisė. Šitoks elgesys, be to, bylotų, jog netikime Jehovos pažadu: „Aš atmokėsiu.“
12. Kada ir kaip apsireikš Jehovos rūstybė?
12 Laiško romiečiams pirmame skyriuje Paulius sako: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu“ (Rom 1:18). Jehova rūstybę parodys iš dangaus per savo Sūnų „didžio sielvarto“ metu (Apr 7:14). Tai bus „teisingo Dievo teismo požymis“, kaip Paulius paaiškino kitame savo laiške, parašytame šventosios dvasios įkvėpimu: „Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda, o jums, engiamiesiems, — atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“ (2 Tes 1:5-8).
Nugalėkime pikta gerumu
13, 14. a) Kodėl nesistebime, kad patiriame priešiškumą? b) Kaip galime laiminti savo persekiotojus?
13 Perskaityk Romiečiams 12:14, 21. Besąlygiškai pasitikėdami, kad Jehova įgyvendins savo tikslus, galime ramiai sutelkti savo jėgas tam darbui, kurį jis mums paskyrė, — „visame pasaulyje“ skelbti „gerąją naujieną apie karalystę“ (Mt 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Žinome, jog ši krikščioniška veikla mūsų priešininkams kels pyktį, nes pats Jėzus įspėjo: „Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ (Mt 24:9). Nieko keista, kad patiriame priešiškumą, todėl ir nenusimename. Apaštalas Petras rašė: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose“ (1 Pt 4:12, 13).
14 Užuot pykę ant savo persekiotojų, stengiamės juos šviesti, nes žinome, jog kai kurie galbūt eina prieš mus dėl nežinojimo (2 Kor 4:4). Stengiamės laikytis Pauliaus patarimo: „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite“ (Rom 12:14). Viena, kaip galime tuos žmones laiminti, — tai už juos melstis. Kalno pamoksle Jėzus prisakė: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6:27, 28). Apaštalas Paulius iš savo paties gyvenimo žinojo, jog net persekiotojas gali tapti ištikimu Kristaus mokiniu ir uoliu Jehovos tarnu (Gal 1:13-16, 23). Kitame laiške Paulius tvirtino: „Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome“ (1 Kor 4:12, 13).
15. Kaip sėkmingiausiai įveikti pikta gerumu?
15 Todėl tikrieji krikščionys įsiklauso, kas pasakyta Laiško romiečiams 12-o skyriaus paskutinėje eilutėje: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ Visokio blogio skleidėjas yra Šėtonas (Jn 8:44; 1 Jn 5:19). Regėjime, kuris buvo duotas apaštalui Jonui, Jėzus nurodė, kad jo pateptieji broliai „nugalėjo [Šėtoną] Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu“ (Apr 12:11). Vadinasi, kova su piktuoju ir blogiu, jo kurstomu šioje santvarkoje, sėkmingiausia tada, kai darome gera savo liudijimo veikla — skelbiame džiugią žinią apie Karalystę.
Džiaukimės viltimi
16, 17. Kokie yra Laiško romiečiams 12-o skyriaus pamokymai apie tai, a) koks turi būti mūsų gyvenimas? b) kaip privalu elgtis bendruomenėje? c) kaip turime žiūrėti į žmones, priešiškus mūsų tikėjimui?
16 Trumpai aptarę Pauliaus Laiško romiečiams 12-ą skyrių, daug ką galėjome įsidėmėti. Sužinojome, kad atsidavę Jehovos tarnai turi noriai aukoti aukas. Šventosios dvasios vedami mielai aukojamės, nes pasitelkę savo proto galią įsitikinome, kad tokia yra Dievo valia. Mes užsidegę dvasia ir uoliai panaudojame įvairias mums duotas dovanas. Esame nuolankūs, kuklūs tarnai ir labai stengiamės išsaugoti krikščionių vienybę. Puoselėjame svetingumą ir visa širdimi palaikome bendratikius tiek džiaugsmo, tiek liūdesio valandą.
17 Laiško romiečiams 12-ame skyriuje yra ir daug patarimų, kaip elgtis, kai patiriame priešiškumą. Mums nevalia atsilyginti tuo pačiu. Priešiškumą stenkimės nugalėti gerumu. Kiek tik įmanoma, aišku, neperžengiant Biblijos principų, reikia sugyventi su visais žmonėmis. Ši taisyklė tinka šeimoje, bendruomenėje, kaimynų tarpe, darbe, mokykloje, mūsų viešojoje tarnyboje. Net jeigu esame atvirai puolami, dedame visas pastangas įveikti pikta gerumu žinodami, jog kerštas yra Jehovos rankose.
18. Kokie trys patarimai užrašyti Romiečiams 12:12?
18 Perskaityk Romiečiams 12:12. Sykiu su visais kitais naudingais, praktiškais patarimais Paulius duoda dar tris. Kadangi visa, ko esame mokomi, niekada nepavyktų pritaikyti be Jehovos pagalbos, apaštalas prašo mus būti „ištvermingus maldoje“. Tai padės laikytis ir kito patarimo — būti „kantriems varge“. Galiausiai savo mintis turime sutelkti į ateitį, į tai, ką Jehova yra mums pažadėjęs, ir ‘džiaugtis viltimi’, jog laukia amžinasis gyvenimas — vienų danguje, kitų žemėje.
Apžvelkime
• Kaip reaguoti į priešiškumą?
• Kur turime būti taikdariai ir kodėl?
• Kodėl nevalia keršyti patiems?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 8 puslapyje]
Savo praktiška parama aplinkiniams galime įveikti jų nepalankų nusistatymą
[Iliustracija 9 puslapyje]
Ar stengiesi būti taikdariu bendruomenėje?
