DŽIUGU, kad vis daugiau ir daugiau jaunų mūsų brolių ir sesių nutaria supaprastinti savo buitį ir dar labiau atsidėti krikščioniškai tarnybai (Mt 6:22). Ką jiems tenka pakeisti? Ir su kokiais sunkumais jie susiduria? Į šiuos klausimus atsakys keletas mūsų bendratikių, šiuo metu tarnaujančių Meksikoje.

Dastinas ir Džeisa iš Jungtinių Valstijų susituokė 2007-ųjų sausį. Netrukus išsipildė ilgai puoselėta jų svajonė — pora įsigijo nedidelį burinį laivelį, kuriame galėtų gyventi ištisus metus. Jie prisišvartavo netoli Astorijos (Oregono valstija). Miesto apylinkės labai gražios: miškais apaugusios kalvos, kalnai su sniego kepurėmis. Čia pat Ramusis vandenynas. „Kur tik pasisuksi, — sako Dastinas, — vaizdai gniaužia kvapą!“ Sutuoktiniai manė gyveną paprastai, visiškai pasikliaudami Jehova. Abu samprotavo: „Mūsų būstas — vos aštuonių metrų ilgio laivelis, darbas — nepilnu etatu. Tarnaujame kitakalbių bendruomenėje, o retsykiais net pagalbiniais pionieriais.“ Tačiau laikui bėgant pora suvokė, kad šitaip tik apgaudinėja save. „Užuot darbavęsi su bendruomene, didumą laiko  praleisdavome remontuodami savo laivą, — sako Dastinas. — Supratome štai ką: jei iš tiesų norime, kad Jehova mums būtų svarbiausias gyvenime, turime kažką keisti.“

Džeisa priduria: „Prieš ištekėdama gyvenau Meksikoje. Darbavausi anglakalbių bendruomenėje. Ten tarnauti man labai patiko, norėjau grįžti.“ Kad užsidegtų troškimu tarnauti užsienyje, sutuoktiniai per šeimos studijas ėmė skaityti apie bendratikius, išvykusius į kitą šalį, kur laukai buvo prinokę pjūčiai (Jn 4:35). „Ir mes norėjome patirti tokį pat džiaugsmą“, — prisimena Dastinas. Kai iš draugų Meksikoje sužinojo, kad vienai tik ką įkurtai skelbėjų grupei reikia pagalbos, pora galiausiai apsisprendė. Jie išėjo iš darbo, pardavė savo laivelį ir išsikraustė į Meksiką.

Dastinas ir Džeisa apsigyveno Tekomane. Šis miestas irgi įsikūręs netoli Ramiojo vandenyno, bet yra 4300 suvirš kilometrų piečiau nei Astorija. „Gaivų vėjelį ir kalnus pakeitė svilinantis karštis ir, kiek tik akys užmato, citrinmedžių plantacijos“, — pasakoja Dastinas. Iš pradžių pora niekaip nerado darbo. Neįpirkdami kitokio maisto, jie ištisas savaites dukart per dieną valgė ryžius ir pupeles. „Bet kai jau rodėsi, kad šitokia dieta mus pribaigs, Biblijos studijuotojai ėmė nešti mums mangus, bananus, papajas ir, žinoma, maišus, pilnus citrinų!“ — prisimena Džeisa. Po kurio laiko sutuoktiniai rado darbą vienoje Taivane įkurtoje internetinėje kalbų mokykloje. Uždarbio jiems visiškai pakanka pasirūpinti kasdienėmis savo reikmėmis.

Ką Dastinas ir Džeisa mano apie tokius pokyčius? „Šis persikraustymas — geriausia, kas įvyko mūsų gyvenime, — abu tvirtina. — Niekad neįsivaizdavome, kad mudviejų tarpusavio ryšys, taip pat ryšys su Jehova gali būti toks tvirtas. Kasdien daugybę dalykų darome kartu: einame į tarnybą, svarstome, kaip padėti savo Biblijos studijuotojams, ruošiamės sueigoms. Be to, mūsų nebeslegia rūpesčiai, kurių turėjome anksčiau.“ Dar jie priduria: „Dabar kaip niekad aiškiai suprantame, koks teisingas pažadas, užrašytas Psalmyno 34:8: „Ragaukite ir matykite, kad Jehova yra geras!“

Į tuos Meksikos regionus, kur vis dar trūksta Karalystės žinios skelbėjų, persikėlė 2900 su viršum brolių ir sesių, tiek bešeimių, tiek susituokusių. Daugumos jų amžius — nuo 20 iki 40 metų.  Kodėl šie mūsų bendratikiai ryžosi tokiam nelengvam žingsniui? Jie paminėjo tris pagrindines priežastis.

Kad parodytų meilę Jehovai ir artimui. Leticija pasikrikštijo būdama aštuoniolikos. Ji sako: „Pasiaukodama Jehovai žinojau, kad turiu tarnauti jam visa širdimi ir siela. Kad parodyčiau, jog iš širdies myliu Jehovą, norėjau tarnybai aukoti dar daugiau laiko ir jėgų“ (Mk 12:30). Hermilui, Leticijos vyrui, buvo dvidešimt su trupučiu, kai persikėlė ten, kur trūksta evangelizuotojų. Jis sako: „Suvokiau, kad geriausias būdas parodyti meilę artimui — padėti žmonėms suvokti ir tenkinti savo dvasinius poreikius“ (Mk 12:31). Hermilas todėl paliko klestintį Monterėjaus miestą, atsisakė gero darbo banke, patogaus gyvenimo ir persikėlė į nedidelį miestelį.

Kad patirtų tikrą, ilgalaikį džiaugsmą. Netrukus po krikšto Leticija mėnesį darbavosi atokiame miestelyje kartu su ilgamete pioniere. Leticija prisimena: „Buvau apstulbusi. Kaip džiugu matyti tiek žmonių, noriai priimančių žinią apie Karalystę! Mėnesio pabaigoje sau tariau: „Štai ką noriu veikti visą gyvenimą!“ Netekėjusi sesė Esli, kuriai dabar dvidešimt suvirš, šia tarnybos sritimi irgi susižavėjo dėl tos pačios priežasties. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje ji susipažino su keletu uolių bendratikių, tarnaujančių ten, kur didesnis skelbėjų poreikis. Sesė pasakoja: „Matydama švytinčius tų brolių ir sesių veidus pati panorau gyventi kaip jie.“ Esli — toli gražu ne vienintelė netekėjusi sesė, nusprendusi persikelti ten, kur trūksta evangelizuotojų. Tokių sesių Meksikoje daugiau nei 680. Koks puikus pavyzdys tiek jauniems, tiek seniems!

Kad įprasmintų savo gyvenimą. Kai Esli baigė vidurinę mokyklą, jai atsivėrė galimybė mokytis universitete ir gauti stipendiją. Bendraamžiai ragino ją nepraleisti tokio šanso ir susikurti „normalų gyvenimą“: įgyti diplomą, susirasti darbą, nusipirkti gerą automobilį, pakeliauti po pasaulį. Tačiau Esli siekiai buvo kitokie. Ji pasakoja: „Keletas mano draugų Jehovos liudytojų vaikėsi tokių dalykų. Dvasiniai tikslai jiems nebebuvo svarbiausi. Mačiau, prie ko tai privedė: jie vis giliau niro į pasaulio reikalus ir galiausiai problemos juos taip prislėgė, kad jautėsi visai sužlugdyti. Aš savo jaunystę norėjau skirti Jehovos tarnybai.“

Kad galėtų rasti darbą ir išsilaikyti tarnaudama pioniere, Esli baigė kursus. Tada persikėlė į  vietovę, kur ypač reikia evangelizuotojų. Ji netgi pasiryžo mokytis vietinių gyventojų — otomių ir tlapanekų — kalbų. Jau trejus metus ji skelbia gerąją naujieną atokiose vietovėse. Esli sako: „Tarnaudama ten, kur trūksta skelbėjų, jaučiu tikrą pasitenkinimą, žinau, kad mano gyvenimas prasmingas. Visų svarbiausia, ryšys su Jehova tapo dar tvirtesnis.“ Iš Jungtinių Valstijų atsikėlę Filipas ir Rakelė, sutuoktiniai, kuriems trisdešimt su viršum, irgi panašios nuomonės: „Pasaulis taip greitai keičiasi, todėl daugeliui gyvenime trūksta stabilumo. Bet mes, tarnaudami ten, kur vis dar galima rasti žmonių, branginančių Biblijos žinią, turime aiškų tikslą. Dėl to širdyje mums labai gera.“

Aišku, tarnauti ten, kur reikia daugiau evangelizuotojų, nemenkas iššūkis. Dažnam, pavyzdžiui, sunku rasti pragyvenimo šaltinį. Norint išsilaikyti būtina prisiderinti prie vietinių sąlygų. Mūsų sesė Veronika, patyrusi pionierė, pasakoja: „Vienur gaminau ir pardavinėjau nebrangų greitmaistį, kitur prekiavau drabužiais ir dirbau kirpėja. Šiuo metu prižiūriu tvarką viename name, taip pat vedu užsiėmimus jauniems tėvams, mokau juos bendrauti su savo vaiku.“

Adaptuotis prie kitokios kultūros ir papročių irgi nelengva, ypač jei evangelizuotojas apsigyvena atokioje vietovėje tarp čiabuvių. Filipas ir Rakelė gerąją naujieną skelbė actekams. „Kultūriniai skirtumai buvo didžiuliai“, — sako Filipas. Kas sutuoktiniams padėjo prisitaikyti? Brolis tęsia: „Dėmesį stengėmės sutelkti į teigiamus actekų bruožus: jų šeimos labai glaudžios, žmonės nuoširdūs, atviri, dosnūs.“ Rakelė priduria: „Stebėdami vietinius gyventojus ir tarnaudami drauge su broliais ir sesėmis daug išmokome.“

Jei ir tu norėtum tarnauti vietovėje, kur trūksta evangelizuotojų, kaip galėtumei ruoštis jau dabar? Tavo bendratikiai, patys išbandę tokią tarnybą, patartų: prieš persikeldamas stenkis supaprastinti savo buitį ir mokykis būti patenkintas tuo, ką turi (Fil 4:11, 12). Ką dar galėtum daryti? Leticija sako: „Vengdavau pasirašyti ilgalaikes darbo sutartis, kad neįsipareigočiau ilgam pasilikti vienoje vietoje. Norėjau būti pasirengusi išsikraustyti bet kada ir bet kur.“ Hermilas sako: „Išmokau gaminti valgį, skalbti, lyginti.“ Patirtimi dalijasi ir Veronika: „Kol gyvenau su šeima, padėdavau atlikti namų ruošos darbus ir išmokau gaminti pigius, maistingus patiekalus. Be to, išmokau taupyti.“

Levis ir Amelija iš Jungtinių Valstijų, susituokę jau aštuonerius metus, prisimena, kaip maldos, kuriose konkrečiai išsakydavo savo rūpesčius Jehovai, padėjo pasiruošti tarnybai Meksikoje. Levis sako: „Paskaičiavome, kiek pinigų mums reikės, kad metus galėtume tarnauti užsienyje, ir tada prašėme Jehovos, kad padėtų tokią sumą užsidirbti.“ Per kelis mėnesius jiems pavyko sutaupyti būtent tiek pinigų, kiek maldoje ir prašė. Pora nedelsdama išvyko. Levis sako: „Jehova išklausė mūsų prašymą. Todėl dabar buvo mudviejų eilė žengti žingsnį.“ Amelija priduria: „Manėme, kad galėsime pasilikti tik metus, bet čia tarnaujame jau septyneri metai ir neketiname išvykti. Čia gyvendami aiškiai jaučiame, kaip Jehova mus globoja. Kasdien galime vis labiau įsitikinti, koks jis geras.“

Maldos galią patyrė ir Adamas su Dženifer, sutuoktiniai iš Jungtinių Valstijų. Pora taip pat tarnauja Meksikoje ir gerąją naujieną skelbia anglakalbiams. Jiedu pataria: „Nelauk, kol susiklostys idealios aplinkybės. Apie savo troškimą tarnauti svetur kalbėk Jehovai maldoje ir stenkis daryti, kas nuo tavęs priklauso. Mokykis gyventi paprasčiau. Parašyk tos šalies, į kurią nori persikelti, filialui, viską gerai pasverk ir pirmyn!“ * Nusprendęs tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų, praturtinsi savo gyvenimą ir patirsi dvasinę atgaivą.