1. Koks yra esminis Jehovos asmenybės bruožas ir ką Dievui jauti tai žinodamas?

BIBLIJOJE, Jehovos įkvėptame Žodyje, sakoma, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). Iš šios eilutės suprantame kai ką svarbaus: meilės jausmas nėra tik vienas iš daugelio gražių Jehovos bruožų. Ne, „Dievas yra meilė“, vadinasi, meilė yra pati jo asmenybės esmė. Iš šio jausmo kyla visa, ką jis daro. Nesuklystume pasakę, kad Jehova yra meilės įsikūnijimas. Kokie esame Dievui dėkingi, kad meilės skatinamas jis sukūrė visatą ir gyvybę!

2. Kuo esame tikri, žinodami, kad Dievas yra meilė? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

² Savo kūrinius Jehova labai myli. Todėl galime būti tikri, kad jis nedelsdamas įgyvendins visa, ką yra sumanęs žmonijos labui. Tiems, kas noriai paklūsta jo valdžiai, tai atneš neapsakomą laimę ir džiaugsmą. Pavyzdžiui, iš meilės Jehova „nustatė dieną, kada ketina teisingai teisti gyvenamą žemę per vieną savo paskirtą vyrą“, Jėzų Kristų (Apd 17:31). Neabejojame, kad šis metas ateis. Jehovai  klusnūs žmonės per būsimąjį teismą išgirs palankų nuosprendį ir bus apdovanoti nuostabiu amžinu gyvenimu.

3. Kokia ateitis mūsų lauktų, jei Dievas nemylėtų žmonijos?

³ Tik įsivaizduok, kokia ateitis mūsų lauktų, jei Dievas žmonių nemylėtų. Užtenka pažiūrėti į žmonijos istoriją. Kokios baisybės dedasi! Žmogus užvaldė žmogų, o viskam iš užkulisių vadovauja žiaurus ir nė kruopelės meilės neturintis šios santvarkos dievas Šėtonas (2 Kor 4:4; 1 Jn 5:19; perskaityk Apreiškimo 12:9, 12). Akivaizdu, jei Dievas iš meilės mumis nepasirūpintų, ateitis būtų labai niūri.

4. Kodėl Jehova leido kilti maištui prieš jo valdžią?

⁴ Šėtonas, ėmęs maištauti prieš Jehovos viešpatystę, paskatino ir pirmąją žmonių porą daryti tą patį. Jis iškėlė abejones, ar Dievas valdo teisingai ir ar jam išvis priklauso aukščiausia valdžia. Šitaip piktasis, galima sakyti, tvirtino, kad būtų geresnis valdovas už Kūrėją (Pr 3:1–5). Jehova, tiesa, leido Šėtonui bandyti įrodyti savo teisybę. Tačiau pasaulio valdžią jam suteikė tik laikinai. Būdamas didžiai išmintingas, laiko Jehova davė tiek, kiek reikia, kad taptų visiškai aišku, jog bet kuri kita valdžia, išskyrus jo paties, yra ydinga. Per visą žmonijos istoriją prikaupta apsčiai įrodymų, kad nei žmonės, nei Šėtonas nėra geri valdovai.

5. Ką patvirtina žmonijos istorija?

⁵ Kokia liūdna padėtis šiandien yra žemėje! Štai vien per pastarąjį šimtmetį karuose žuvo daugiau nei 100 milijonų žmonių. Sąlygos pasaulyje, be to, nesiliauja prastėti. Apie paskutines šios santvarkos dienas Dievo Žodyje buvo taikliai išpranašauta: „Pikti žmonės ir apsimetėliai eis blogyn“ (2 Tim 3:1, 13). Istorija patvirtina ir šių Biblijos žodžių tikrumą: „Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti“ (Jer 10:23). Kurdamas žmones Jehova neįdiegė jiems gebėjimo patiems save valdyti, nesuteikė jiems teisės tvarkytis be jo vadovavimo.

6. Kodėl Dievas leido laikinai egzistuoti blogiui?

⁶ Dievas leido laikinai egzistuoti blogiui ne vien tam, kad parodytų, kokia prasta yra žmonių valdžia. Paaiškėjo ir kitas dalykas: vienintelis geras valdovas yra Jehova. Ši tiesa turi būti įtvirtinta visiems ateinantiems amžiams. Jeigu po to, kai Jehova sunaikins blogį ir tuos, kas jį sukelia, dar rastųsi asmenų, nenorinčių paklusti meilingai jo valdžiai, nebereikės iš naujo aiškintis visavaldystės klausimo. Žmonijos istorija bus svarus precedentas tokius maištininkus kaipmat pašalinti. Jehova jokiu būdu neleis, kad žemėje vėl užgimtų blogis.

7, 8. Kaip Jehova parodė savo didžią meilę?

⁷ Savo didžią meilę Jehova yra parodęs įvairiopai. Pamąstyk, pavyzdžiui, apie įstabią Visatą. Joje yra milijardai galaktikų, kiekvieną iš jų sudaro milijardai žvaigždžių ir planetų. Paukščių Take, mūsų galaktikoje, viena iš žvaigždžių yra Saulė. Dėl jos skleidžiamos šviesos ir šilumos Žemėje gali tarpti begalė gyvybės formų. Visa kūrinija  byloja, kad yra Kūrėjas, atskleidžia jo ypatybes, tokias kaip galia, išmintis, meilė. Sutinkame su Biblijos žodžiais: Jehovos „neregimosios ypatybės, tai yra jo amžinoji galybė ir dievystė, aiškiai matomos nuo pat pasaulio sukūrimo – suvokiamos iš kūrinių“ (Rom 1:20).

⁸ Žemę Jehova padarė taip, kad gyvybei čia būtų kuo geriausios sąlygos. Žmones jis įkurdino gražiame sode, davė jiems tobulą kūną ir protą, įgalino juos gyventi amžinai. (Perskaityk Apreiškimo 4:11.) Dievas, be to, „maitina visa, kas gyva, nes Jo gailestingumas amžinas“ (Ps 136:25, Brb).

9. Kaip Jehova žiūri į tai, kas nedora?

⁹ Nors Jehova kupinas meilės, yra dalykų, kurių jis nekenčia. Pavyzdžiui, Psalmyno 5:5–7 [5:4–6, Brb] apie jį sakoma: „Tu esi Dievas, nekenčiantis to, kas nedora [...]. Tu neapkenti visų nedorėlių [...]. Viešpats bjaurisi žudikais ir išdavikais.“

10, 11. a) Kas galiausiai nutiks nedorėliams? b) Kaip Jehova apdovanos savo klusnius tarnus?

¹⁰ Kai tik klausimas dėl visavaldystės bus atsakytas, Jehova, vedamas meilės savo kūriniams ir neapykantos tam, kas nedora, pašalins visą blogį. Visata – tiek dangus, tiek žemė – tada bus švari. Biblijoje pažadėta: „Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę. Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus [...], Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Ps 37:9, 10, 20).

¹¹ Biblijoje randame dar ir tokį pažadą: „Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai“ (Ps 37:29). Tie teisūs žmonės „gėrėsis gausia gerove“ (Ps 37:11). Tikime, kad toks metas tikrai ateis, nes Dievas savo ištikimais tarnais rūpinasi ir visa daro jų labui. Šventajame Rašte pasakyta: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Kas buvo anksčiau, tas praėjo“ (Apr 21:4). Kokia puiki ateitis laukia visų, kas atsiliepia į Dievo meilę ir paklūsta jo valdžiai!

12. Kokį žmogų galima pavadinti doru?

¹² Dievo Žodyje parašyta: „Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą, nes taikus žmogus turi ateitį. O nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti, nedorėlių palikuonys išnaikinti“ (Ps 37:37, 38). Nuoširdus ir doras žmogus stengiasi pažinti Jehovą ir jo Sūnų, klusniai vykdo Aukščiausiojo valią. (Perskaityk Jono 17:3.) Toks asmuo įsiklauso į žodžius, užrašytus 1 Jono 2:17: „Pasaulis praeina, jo geismas irgi, o kas vykdo Dievo valią, lieka per amžius.“ Artėjant dabartinės santvarkos galui, mums būtina paklusti šiam raginimui: „Pasitikėk Viešpačiu ir laikykis jo kelio“ (Ps 37:34).

13. Iš ko labiausiai matyti Dievo meilė?

¹³ Laikytis Jehovos kelio galime, nors ir esame netobuli. Taip pat dėl didžios Dievo meilės – dėl to, kad jis atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų kaip išpirką už mus, – galime turėti glaudų asmeninį ryšį su Jehova. Jam klusniems žmonėms išpirka atvėrė kelią į išvadavimą iš nuodėmės ir mirties, paveldėtos iš Adomo. (Perskaityk Romiečiams 5:12; 6:23.) Gyvendamas danguje, Jėzus  nesuskaičiuojamus amžius ištikimai klausė savo Tėvo, todėl Jehova neabejojo, kad savo ištikimybę jis išsaugos ir žemėje. Kadangi viengimį Sūnų labai mylėjo, Jehova, aišku, jautė neapsakomą skausmą matydamas, kaip žmonės su Jėzumi elgiasi. Bet Dievo Sūnus tvirtai stovėjo už Jehovos viešpatystę ligi pat galo ir šitaip įrodė, kad tobulas žmogus net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis gali likti ištikimas Dievui.

14, 15. Kas žmonėms įmanu dėl Jėzaus mirties?

¹⁴ Ištikimybės savo Tėvui Jėzus nepamynė ir jo valiai pakluso net mirties akivaizdoje. Atiduodamas savo gyvybę jis ne tik apgynė Jehovos teisę į visavaldystę, bet ir sumokėjo išpirkos kainą. Žmonėms atsivėrė galimybė amžinai gyventi Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje. Kokie dėkingi Jehovai ir Jėzui esame! Apie jųdviejų parodytą didžiulę meilę apaštalas Paulius rašė: „Kai dar buvome silpni, skirtu laiku už bedievius numirė Kristus. Vargu ar kas numirtų už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“ (Rom 5:6–8). Į galvą ateina ir apaštalo Jono žodžiai:  „Mumyse Dievo meilė buvo parodyta tuo, kad Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad per jį gautume gyvenimą. Štai kas yra meilė: ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis mylėjo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4:9, 10).

¹⁵ Jėzus apie Dievo meilę žmonijai kalbėjo: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16). Jehova žmones myli taip stipriai, kad negailėdamas duoda jiems visa, kas geriausia, net jeigu jam tai kainuoja labai brangiai. Jo meilė amžina – niekas jos neužgesins. Paulius rašė: „Aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei esamybės, nei būsimybės, nei galybės, nei aukštybė, nei gilybė, nei joks kitas kūrinys negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje“ (Rom 8:38, 39).

16. Kas yra Dievo Karalystė ir kam Jehova pavedė ją valdyti?

¹⁶ Apie Jehovos meilę žmonijai byloja ir tai, kad jis įkūrė savo Karalystę. Jos valdžią Dievas atidavė Mesijui, savo Sūnui, kuris irgi labai myli žmones. Geresnio valdovo negali nė būti (Pat 8:31). Valdyti dangaus Karalystėje kartu su Jėzumi Jehova išrinko 144 000 savo tarnų iš žmonių tarpo. Prikelti kaip dvasinės esybės, jie puikiai prisimins, ką reiškia būti žmogumi (Apr 14:1). Mokymas apie Karalystę buvo pats pagrindinis, kurį Jėzus skleidė. Savo sekėjus jis mokė melstis taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:9, 10). Kokia palaima užlies Dievui klusnius žmones, kai į šiuos prašymus jis galiausiai atsakys!

17. Kuo Jėzus skiriasi nuo žmonių valdovų?

¹⁷ Koks didžiulis skirtumas yra tarp dangiškojo karaliaus Jėzaus ir žmonių valdovų! Šie nesugebėjo išvengti žiaurių karų, kuriuose gyvybę prarado milijonai. O štai Jėzus savo valdiniais nuoširdžiai rūpinasi. Jis atspindi savo Tėvo asmenybę, todėl yra kupinas meilės, pasižymi kitomis gražiomis savybėmis (Apr 7:10, 16, 17). Jėzus sykį pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas malonus nešti, mano našta lengva“ (Mt 11:28–30). Koks šiltas patikinimas!

18. a) Kas vyksta įkūrus Dievo Karalystę? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Iš Biblijos pranašysčių suprantame, kad Dievo Karalystė danguje buvo įkurta ir Kristus į jos sostą sėdo 1914 metais. Nuo tada reikėjo surinkti likusius iš tų, kurie valdys danguje su Jėzumi, taip pat „milžinišką minią“ žmonių, kurie pergyvens šios santvarkos galą ir įžengs į naująjį pasaulį (Apr 7:9, 13, 14). Kokio dydžio toji „milžiniška minia“ yra šiandieną? Ko reikalaujama iš tų, kas nori prie jos priklausyti? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.