1, 2. a) Dėl ko sunerimsta kai kurie tėvai jų vaikams sulaukus paauglystės? b) Ką gera vaikai gali pasiekti paauglystės metais?

VIENAS džiugiausių dalykų tėvams yra matyti, kaip jų vaikai pasiaukoja Jehovai ir krikštijasi. Berenisė, kurios keturi vaikai pasikrikštijo dar iki keturiolikos metų, sako: „Mums tai sukėlė daugybę įvairiausių emocijų. Aišku, labai džiaugėmės, kad vaikai nori tarnauti Jehovai. Bet žinojome ir tai, kad paauglystėje jie patirs nemažai išbandymų.“ Jei ir tu turi vaiką, kuris jau pasiekė paauglystės amžių arba netrukus į jį įžengs, Berenisės žodžiai tau tikriausiai puikiai suprantami.

² Pasak vieno vaiko raidos specialisto, paauglystės laikotarpis gali būti sunkus tiek pačiam vaikui, tiek ir tėvams. Bet jis dar priduria: „Paauglystė – tai ne šiaip metas, kada vaikas elgiasi kvailai ar nebrandžiai. Tai labai svarbus periodas, kai jis patiria stiprių emocinių išgyvenimų, kai vyksta jo socializacija, formuojasi kūrybiniai gebėjimai.“ Sulaukęs paauglio amžiaus, tavo vaikas gali dar labiau suartėti su Jehova,  nusistatyti dvasinius tikslus ir kryptingai jų siekti, gal net nuspręsti paaukoti savo gyvenimą Dievui ir toliau viską planuoti taip, kad savo įžado laikytųsi. Tada paauglystė jam bus džiugus dvasinio augimo metas. Jėzus, būdamas tokio amžiaus, irgi brendo, darė pažangą. (Perskaityk Luko 2:52.) Kaip šiuo ypatingu vaiko gyvenimo tarpsniu galėtum padėti jam tapti geru Jehovos tarnu? Aname straipsnyje kalbėjome, kad Jėzus, mokydamas savo sekėjus, rodė meilę, nuolankumą ir įžvalgą. Šį aptarimą pratęskime ir pažiūrėkime, kaip Jėzaus pavyzdžiu gali sekti tėvai, turintys paauglių vaikų.

3. Kodėl Jėzus vadino apaštalus savo draugais?

³ Jėzus buvo ne vien savo mokinių šeimininkas, bet ir mylintis bei ištikimas draugas. (Perskaityk Jono 15:15.) Biblijos laikais šeimininkas paprastai nesidalydavo mintimis ir jausmais su savo vergais. Bet Jėzus su apaštalais nesielgė kaip su vergais. Ne, jis negailėjo jiems laiko, pasakodavo, kaip jaučiasi, atidžiai išklausydavo, kai jie norėdavo išlieti jam širdį (Mk 6:30–32). Toks artimas bendravimas susiejo Jėzų ir apaštalus glaudžiais draugystės saitais ir padėjo šiems vyrams pasirengti atsakingoms užduotims.

4. Ką galėtum daryti, kad su vaiku susidraugautum, ir dėl ko neturėtum baimintis? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

⁴ „Nors mes, tėvai, nesame savo vaikų bendraamžiai, – sako sūnų ir dukrą auginantis Maiklas, – galime būti jų draugai.“ Draugams smagu būti kartu. Su malda pamąstyk, ar negalėtum mažiau laiko skirti darbui bei kitiems užsiėmimams ir dažniau pabūti su vaikais. Draugai, be to, turi bendrų pomėgių. Todėl pasidomėk, kas tavo vaikui patinka: kokios muzikos jis klausosi, kokius filmus žiūri, kokį sportą mėgsta. Tada stenkis ir pats tai pamėgti. Italijoje gyvenanti Ilarija sako: „Mano tėvams buvo įdomu, kokios muzikos klausausi. Tėtis ilgainiui tapo mano geriausiu draugu. Nesivaržydama galėjau kalbėti su juo net pačiomis delikačiausiomis temomis.“ Jei esi vaiko draugas, padėsi jam susidraugauti ir su Jehova (Ps 25:14). Ir nesibaimink: dėl to, kad esi vaiko draugas, tavo kaip tėvo ar motinos autoritetas jo akyse tikrai nesumenks. Priešingai, vaikas matys, kad jį myli, gerbi ir jam bus lengviau prie tavęs prieiti ir išsipasakoti.

5. Kuo užsiimti Jėzus ragino savo sekėjus, kad šie patirtų daug džiaugsmo?

⁵ Jėzus žinojo: jeigu mokiniai visa širdimi tarnaus Jehovai, patirs daug džiaugsmo. Todėl savo brangius draugus ragino uoliai skelbti gerąją naujieną ir daryti žmones jo mokiniais. Taip pat su meile patikino visada jiems padėsiąs (Mt 28:19, 20).

6, 7. Kodėl galima sakyti, kad mokydami vaikus laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių tėvai rodo jiems meilę?

⁶ Tau, aišku, rūpi vaiko dvasinė gerovė. Dievui irgi, todėl įpareigojo tave auklėti ir protinti savąjį taip, kaip jis moko (Ef 6:4). Taigi turi žiūrėti, kad vaikas būtų nuolat ugdomas dvasiškai. Štai vaiką leidi į mokyklą suprasdamas, kaip svarbu įgyti išsilavinimą, ir stengiesi įskiepyti jam norą mokytis naujų dalykų. Lygiai taip mylintys tėvai stengiasi, kad jų atžalos semtųsi Jehovos mokymo per bendruomenės sueigas ir kitus krikščioniškus sambūrius, taip pat šeimos dvasinio ugdymo valandėlėmis. Juk šis mokymas gali išsaugoti gyvybę, tad įskiepyk savo  vaikui norą gilintis į dvasinius dalykus ir branginti Jehovos teikiamą išmintį (Pat 24:14). Taip pat skatink jį reguliariai eiti į tarnybą. Kaip Jėzus padėjo savo sekėjams pamėgti evangelizacijos darbą, taip ir tu padėk vaikui pamėgti tarnybą, stenkis, kad jam patiktų mokyti kitus Dievo Žodžio.

⁷ Kaip nuolatinė dvasinė veikla padeda paaugliams daryti pažangą? Erina, gyvenanti Pietų Afrikoje, atvirauja: „Mes, vaikai, dažnai būdavome nepatenkinti ir niurzgėdavome, kad reikia studijuoti Bibliją, eiti į sueigas, tarnybą. Kartais ką nors iškrėsdavome, kad šeimos studijos neįvyktų. Bet tėvai niekad nenuleido rankų.“ Ji priduria: „Toks auklėjimas padėjo man išsiugdyti įprotį reguliariai užsiimti dvasine veikla bet kokiomis sąlygomis. Jei kartais išsimušu iš įprastos tvarkos, trokštu kuo greičiau prie jos grįžti. Manau, neturėčiau tokio troškimo, jei mūsų tėvai nebūtų tvirtai laikęsi gerų dvasinės veiklos įpročių. Jeigu jie būtų viską leidę pro pirštus, aš irgi aplaidžiau žiūrėčiau į sueigų lankymą ir kitokią teokratinę veiklą.“

8. a) Kaip Jėzus rodė nuolankumą? b) Kaip Jėzaus nuolankumas paveikė jo mokinius?

⁸ Nors Jėzus buvo tobulas žmogus, nuolankiai pripažino, kad gali ne viską ir kad jam reikia Jehovos paramos. (Perskaityk Jono 5:19.) Ar dėl tokio Jėzaus nuolankumo mokiniai mažiau jį gerbė? Tikrai ne. Kuo labiau jis kliovėsi Jehova, tuo labiau mokiniai Jėzumi pasitikėjo. Vėliau ir patys rodė tokį kaip jo nuolankumą (Apd 3:12, 13, 16).

9. Ko tavo vaikas išmoks, jei būsi linkęs atsiprašyti ir nuolankiai pripažinsi savo ribotumą?

⁹ Skirtingai nei Jėzus, visi esame suvaržyti netobulumo, dažnai klystame. Tad būk nuolankus ir pripažink savo ribotumą bei klaidas (1 Jn 1:8). Vaikas, girdėdamas, kad suklydęs atsiprašai, greičiausiai dar labiau tave gerbs ir pats įpras nesikratyti savo klaidų. Pavyzdžiui, kokį viršininką tu labiau gerbtum – tokį, kuris prisipažįsta suklydęs ir atsiprašo, ar tokį, kuris neigia savo klaidas ir atsiprašyti nenori? Rozmari, drauge su vyru užauginusi tris vaikus, sako: „Mes pripažindavome savo klaidas ir tai skatino vaikus mums atsiverti, kai tik jie turėdavo kokių rūpesčių. Supratome, kad mūsų pagalba yra ribota, todėl mokėme juos, kur galima rasti geriausią jų problemų sprendimą. Kai vaikams prireikdavo pagalbos, visada skatindavome patyrinėti Biblija grįstus mūsų leidinius, taip pat sykiu melsdavomės.“

10. Kaip Jėzus rodė nuolankumą duodamas savo mokiniams nurodymus?

¹⁰ Jėzus turėjo teisę duoti savo mokiniams nurodymus. Tačiau skatinamas nuolankumo jis dažnai paaiškindavo, kodėl jiems liepia daryti tą ar aną. Antai, prisakydamas sekėjams pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisumo, Jėzus dar pridūrė: „Visa tai bus jums pridėta.“ Arba, taręs „liaukitės teisę“, čia pat argumentavo: „Kad nebūtumėte teisiami, nes kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami“ (Mt 6:31–7:2).

11. Kodėl, jei tik įmanoma, verta paaiškinti vaikui savo sprendimų priežastis?

¹¹ Kai tinkama, paaiškink sūnui ar dukrai, kodėl liepi laikytis tam tikros taisyklės arba kodėl nusprendei vienaip ar kitaip. Žinodamas priežastį, vaikas, reikia manyti, noriau tau paklus. Baris, užauginęs  keturis vaikus, dalijasi patirtimi: „Jei paaiškini, kodėl tavo sprendimas būtent toks, paauglys labiau tavimi pasitikės, nes įžvelgs logiką ir nemanys, kad elgiesi valdingai, vien kaip tau patinka.“ Kad paauglys taptų brandžiu žmogumi, jis turi ugdytis sąmoningumą (Rom 12:1). Bario išvada tokia: „Paaugliai privalo išmokti apsispręsti vadovaudamiesi protu, o ne emocijomis“ (Ps 119:34). Jei nuolankiai paaiškinsi, kodėl nusprendei taip, o ne kitaip, tavo vaikas jaus, kad jį gerbi ir pastebi jo žingsnius brandos link. Be to, jis ir pats mokysis deramai apsispręsti.

12. Kaip Jėzus, pasitelkęs įžvalgą, padėjo Petrui?

¹² Jėzus buvo įžvalgus – matydavo, kur jo mokiniams reikia pagalbos. Sykį apaštalas Petras geriausių norų vedamas patarė Jėzui savęs pagailėti, kad vėliau netektų mirti. Bet Jėzus žinojo, jog toks mąstymas klaidingas. Kaip jis padėjo Petrui ir kitiems susiprasti? Pirmiausia tiesiai pataisė apaštalą. Tada paaiškino, kokia baigtis laukia tų, kas nenori aukotis dėl Jehovos, ir ką laimi tie, kurie mielai aukojasi (Mt 16:21–27). Šią pamoką Petras gerai įsiminė (1 Pt 2:20, 21).

13, 14. a) Kokie požymiai gali byloti, kad reikia sustiprinti paauglio tikėjimą? b) Kas padėtų suprasti, kokios pagalbos reikia tavo sūnui ar dukrai?

¹³ Melsk Jehovą suteikti įžvalgos, kad suprastum, kokios pagalbos vaikui reikia (Ps 32:8). Pavyzdžiui, gal blėsta jo džiaugsmas, gal jis kritiškai kalba apie bendratikius, o gal tapo uždaras? Nedaryk skubotos išvados, kad čia dvilypio gyvenimo požymiai ir kad paauglys įpuolė į sunkią nuodėmę. * Antra vertus, tokių ženklų nedera nuleisti nemačiomis ir manyti, jog visa tai praeis savaime. Galbūt įžvelgsi, kad vaikui reikia sustiprinti savo tikėjimą. Kaip galėtum jam padėti?

¹⁴ Sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, būk pagarbus ir vaiką klausinėk maloniai. Čia yra kaip su vandens sėmimu iš gilaus šulinio: jei kibirą trauksi per greitai, daug  išlaistysi. Taip ir ėmęs nekantriai vaiką kvosti, gali prarasti progą sužinoti, ką jis mano ir jaučia. (Perskaityk Patarlių 20:5.) Straipsnyje minėta Ilarija sako: „Paauglystėje blaškiausi tarp pareigos eiti tiesos keliu ir potraukio kuo daugiau laiko leisti su bendraklasiais. Dėl tokios vidinės kovos praradau gerą nuotaiką ir tėvai tai pamatė. Vieną vakarą jie užsiminė pastebėję, jog esu šiek tiek prislėgta, ir pasiteiravo kodėl. Apsipyliau ašaromis, išsipasakojau ir paprašiau pagalbos. Jie mane apkabino, patikino, jog viską supranta, ir pažadėjo padėti.“ Ilarijos tėvai kaipmat ėmė rūpintis, kad dukra susirastų naujų gerų draugų krikščionių bendruomenėje.

15. Prašom pateikti pavyzdį, bylojantį, kad Jėzus buvo įžvalgus.

¹⁵ Jėzui nestigo įžvalgos pastebėti ir teigiamas mokinių savybes. Kartą vienas vyras, vardu Natanaelis, sužinojęs, kad Jėzus yra iš Nazareto, pasakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1:46) Išgirdęs tokią jo repliką, kaip būtum Natanaelį apibūdinęs? Gal būtum pavadinęs jį kritišku, šališku ar neturinčiu tikėjimo žmogumi? Bet Jėzus, pasitelkęs įžvalgą, ieškojo gražių jo asmenybės bruožų ir pavadino jį „tikru izraelitu, kuriame nėra klastos“ (Jn 1:47). Jėzus galėjo permatyti žmogaus širdį ir pirmiausia pastebėdavo, kas joje gero.

16. Kaip gali padėti paaugliui ugdytis geras savybes?

¹⁶ Tu, aišku, negali žinoti, kas žmogaus širdyje, bet Dievo padedamas gali išsiugdyti įžvalgą. Kaip tokį gebėjimą panaudosi? Ar stengsiesi įžvelgti gerus savo vaiko bruožus? Niekada nevadink savo sūnaus ar dukros „maištingu paaugliu“ ar „blogu vaiku“. Net mintyse neklijuok jam tokios etiketės. Jeigu vaikas savo elgesiu tave ir nuvilia, patikink jį, kad matai geras jo savybes ir troškimą elgtis teisingai. Pastebėjęs jo pažangą, visada pagirk. Padėk jaunuoliui ir toliau ugdytis gražius asmenybės bruožus skirdamas jam vis atsakingesnių užduočių. Taip darė ir Jėzus. Praėjus maždaug pusantrų metų nuo susitikimo su Natanaeliu (dar vadinamu Baltramiejumi), Jėzus išsirinko jį į apaštalus. Šis vyras buvo išties uolus krikščionis ir ištikimai dirbo Jėzaus pavestą darbą (Lk 6:13, 14; Apd 1:13, 14). Tad nepraleisk progos vaiką pagirti ir padrąsinti. Tegu jis jaučiasi esąs ne koks nevykėlis, nuolat padarantis ką nors ne taip, o Jehovai mielas žmogus, naudingas jo tarnas.

17, 18. Ką gali duoti tavo uolios pastangos mokyti vaiką tarnauti Jehovai?

¹⁷ Augindamas vaiką, kartais galbūt jautiesi kaip apaštalas Paulius. Dvasine prasme jis tapo daugelio tėvu. Štai savo ugdytiniams Korinte jis rašė, kad labai stipriai juos myli ir dėl jų yra „nerimasties ir širdgėlos apimtas“ (2 Kor 2:4; 1 Kor 4:15). Viktoras, užauginęs du sūnus ir dukterį, sako: „Paauglystės tarpsnis nebuvo lengvas. Bet geri dalykai nusvėrė sunkumus. Jehovos padedami galėjome būti artimi savo vaikų draugai.“

¹⁸ Tėvai, nepailskite mokyti vaikus būti gerais Jehovos tarnais. Savo atžalas jūs labai mylite ir nuolat jiems tai rodykite. Kaip džiaugsitės matydami, kad jie pasirenka tiesos kelią ir nesvyruodami juo žengia! (3 Jn 4)