„KAS nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė“, — rašoma Biblijoje (1 Jono 4:8, Brb). Taigi teisinga religija turėtų skatinti savo narius puoselėti brolišką meilę.

Daug religijų atlieka išties puikų darbą — rūpinasi ligoniais, pagyvenusiaisiais, vargšais. Jos skatina savo išpažinėjus taikyti apaštalo Jono patarimą: „Jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, — kaip jame pasiliks Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jono 3:17, 18, Brb).

 O kaip tuomet, kai tautos įsivelia į karą? Ar Dievo priesakas ‘mylėti savo artimą kaip save patį’ taikytinas tik taikos metu ir netenka galios, kada kokios nors šalies vadovas nusprendžia pradėti karą su kita valstybe? (Mato 22:39)

Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Atsakydamas į toliau pateiktus klausimus apie vienos ar kitos religijos vaisius, pamąstykite: „Ar tos religijos išpažinėjai meilę visiems žmonėms visada rodo ne tik žodžiais, bet ir darbais?“

KO MOKO BIBLIJA. Jėzus savo mokiniams įsakė: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, [...] darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų“ (Mato 5:44, Brb).

Kada kareiviai atėjo suimti Jėzaus, apaštalas Petras, norėdamas jį apginti, išsitraukė kalaviją. Tačiau Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur jis buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52).

Apaštalas Jonas rašė: „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai; tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli. Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jono 3:10-12).

KLAUSIMAS. Ar ta religija skatina savo išpažinėjus dalyvauti kare?

KO MOKO BIBLIJA. Pamatę, kad Jėzus geba daryti stebuklus, kai kurie panoro jį įtraukti į politiką. Kaip Jėzus tada pasielgė? „Supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“ (Jono 6:15).

Kai Jėzų suėmė ir melagingai apkaltino kurstant žmones prieš valdžią, jis pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36).

Melsdamasis Dievui už savo mokinius Jėzus kalbėjo: „Aš jiems esu davęs tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:14, Jr).

KLAUSIMAS. Ar ta religija seka Jėzaus pavyzdžiu ir vengia kištis į politiką, nors ir  žino, kad dėl to jos išpažinėjai bus kai kurių politikų nekenčiami?

KO MOKO BIBLIJA. Kai krikščionimis tapo pirmieji neapipjaustyti nežydai, apaštalas Petras pasakė: „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35).

Kristaus mokinys Jokūbas pirmojo amžiaus krikščionims rašė: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’, o vargdieniui tariate: ‘Pastovėk ten’, arba: ‘Sėskis prie mano kojų’. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?“ (Jokūbo 2:1-4).

KLAUSIMAS. Ar ta religija moko, kad Dievo akyse visi žmonės lygūs ir kad jos išpažinėjai nė vieno neturėtų vertinti šališkai dėl rasės ar ekonominės padėties?