Ar žinojote?

Kokios buvo „šventyklos apsaugos viršininko“ pareigos?

Tarp žydų religinių vadovų, kurie atėjo suimti skelbiančių gerąją naujieną apaštalų Petro ir Jono, buvo „šventyklos apsaugos viršininkas“ (Apaštalų darbų 4:1-3). Biblijoje neparašyta, kokios buvo jo pareigos, bet įdomių faktų apie tai atskleidžia kai kurie kiti istoriniai šaltiniai.

Atrodo, Jėzaus laikais tą tarnybą ėjo kunigas ir jam suteikta valdžia buvo mažesnė tik už vyriausiojo kunigo. Šventyklos apsaugos viršininkas rūpinosi tvarka Jeruzalės šventykloje ir aplink ją. Jo pareiga buvo prižiūrėti visa, kas susiję su Dievo garbinimu šventykloje, ir šventyklos sargybą. Jam pavaldžių viršininkų žinioje buvo sargybiniai, kurie rytais atidarydavo, o vakarais uždarydavo šventyklos vartus, neleisdavo žmonėms įeiti ten, kur jiems buvo draudžiama, ir saugojo šventyklos iždinę.

Šventykloje tarnaudavę kunigai ir levitai buvo suskirstyti į 24 skyrius. Skyriai tarnybą ėjo paeiliui po vieną savaitę, kiekvienas dukart per metus. Kiekvienas skyrius tikriausiai turėjo savą viršininką (1 Metraščių 24:1-18).

Šventyklos apsaugos viršininkai buvo įtakingi. Biblijoje jie minimi kartu su aukštaisiais kunigais, kurie susimokė nužudyti Jėzų, taip pat jie pasitelkė savo pavaldinius Jėzui suimti (Luko 22:4, 52).

Mato 3:4 sakoma, kad Jonas Krikštytojas valgė „skėrius ir lauko medų“. Ar tais laikais skėriai buvo įprastas maistas?

Kai kas abejoja, ar Jonas tikrai valgė vabzdžius, ir teigia, kad Matas turėjo omenyje saldžiosios ceratonijos ankštis, kokių nors laukinių augalų vaisius ar net tam tikros rūšies žuvis. Tačiau Mato pavartotas graikiškas žodis reiškia būtent skėrių šeimą, šiandien vadinamą Acrididae. Izraelyje labiausiai paplitę buvo dykuminiai skėriai, kurie garsėja tuo, kad skraido dideliais spiečiais ir pridaro daug žalos (Joelio 1:4, 7; Nahumo 3:15).

Skėrius skanėstu laikė tokios senovės tautos kaip asirai ir etiopai, juos iki šiol valgo kai kurios beduinų gentys ir Jemeno žydai. Izraelyje skėriai buvo neturtingųjų maistas. Pašalinus galvą, kojas ir pilvelį, krūtinė buvo valgoma žalia, kepta arba džiovinta saulėje. Kartais skėrius pasūdydavo arba pamirkydavo acte ar meduje. Istorikas Henris Daniel Ropsas sako, kad skėrių skonis primena krevečių.

Kadangi Jonas skelbė dykumoje, skėrių ten, matyt, nesunkiai rasdavo (Morkaus 1:4). Skėrio organizmą sudaro apie 75 procentai baltymų, taigi šie vabzdžiai kartu su laukinių bičių medumi buvo labai maistingas valgis.

[Iliustracija 28 puslapyje]

Asirų tarnai neša skėrius ir granatus

[Šaltinio nuoroda]

From the book Discoveries Among the Ruins of Nineveh and Babylon (1853)