„Didžiausią įtaką dabartinei sampratai apie pragarą iš visų klasikinio Graikijos laikotarpio filosofų padarė Platonas“ (Žoržas Minua. Histoire des enfers [Pragaro doktrinos istorija], p. 50).

„II m. e. amžiaus viduryje krikščionys, kurie buvo mokęsi graikų filosofijos, ėmė jausti poreikį reikšti savo tikėjimą jos sąvokomis [...]. Labiausiai jiems tiko platonizmas [Platono mokymai]“ (The New Encyclopædia Britannica [1988], t. 25, p. 890).

„Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo“ (Katalikų bažnyčios katekizmas [1997], p. 221—222).

„Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. [...] Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9:5, 10).

Hebrajiškas žodis šeól, reiškiantis „mirusiųjų buveinė“, kai kuriuose Biblijos vertimuose verčiamas žodžiu „pragaras“. Tačiau ką apie mirusiųjų būklę sužinome iš pacituotų eilučių? Ar šeole jie kenčia už savo nuodėmes? Ne, „mirusieji nebežino nieko“. Būtent todėl patriarchas Jobas, baisiai varginamas sunkios ligos, maldavo Dievą: „O, kad tu mane pragare [hebrajiškai šeól] paslėptumei“ (Jobo 14:13, Vl). Argi jis būtų šito prašęs, jei šeolas būtų amžino kankinimo vieta? Taigi pragaras, kaip suprantame iš nurodytų Biblijos eilučių, yra tiesiog bendras žmonijos kapas, kur nėra jokios veiklos.

Išties, toks aiškinimas apie pragarą yra logiškas ir derinasi su visu Šventuoju Raštu. Juk ar galėtų Dievas, kuris yra meilė, amžinai kankinti žmogų už nusikaltimus, kad ir kokie sunkūs jie būtų? (1 Jono 4:8) Tad jeigu mokymas apie pragaro ugnį yra mitas, ką tuomet galima pasakyti apie mokymą, jog po mirties kai kurie eina į dangų?

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Psalmyno 146:3, 4; Apaštalų darbų 2:25-27, Brb; Romiečiams 6:7, 23.