Laiškas iš Norvegijos

Išvyka į baltuosius tyrlaukius

ŽIEMA. Ankstus rytas. Žvilgtelim pro užuolaidą, koks šiandien oras. Giedras mėlynas dangus! Kaip smagu! Su gerąja žinia trims dienoms iškeliaujame į Finmarksvidą — didžiulę plynaukštę, esančią į šiaurę nuo poliaračio.

Žiemos Norvegijoje šaltos, tad išvyka kelia šiokį tokį rūpestį. Laimei, su mumis trys tame regione gyvenantys Jehovos liudytojai. Jie žino, ko atšiauriuose tyrlaukiuose galima tikėtis, ir duoda gerų patarimų.

Kelių čia nedaug. Pasiekti žmones atokiose vietose geriausia sniegaeigiu. Taigi į sniegaeigius ir roges prisikrauname drabužių, maisto, taip pat degalų atsargų. Toli, kiek tik akys užmato, driekiasi didžiulė balta plynaukštė. Sniegas saulėje žėri tarytum deimantais nusagstytas. Kvapą gniaužiantis grožis!

Finmarksvidoje gausu šiaurinių elnių, briedžių, lūšių, baltųjų kiškių, lapių, ernių, galima išvysti ir lokių. Bet labiausiai širdis kirba, kada gi pamatysime toje nuošalioje vietovėje gyvenančius žmones. Ypač norime sutikti samių. Šie žmonės verčiasi elnių ganymu arba dirba kalnų viešbutukuose.

Prie pirmo tokio viešbučio sutinkame kelis jaunuolius, slidinėjančius su bendraklasiais. Jie stabteli ir teiraujasi, ką čionai veikiame. Džiaugiamės galėdami paaiškinti. Išsiskiriant vienas jų palinki: „Geriausios jums kloties keliaujant su Biblija!“ Sėdame ant savo sniegaeigių ir skrodžiame didžiulius ledo sukaustytus ežerus, baltąsias platybes. Gal pamatysime kokią šiaurinių elnių bandą?

Kai prisiartiname prie vienos mažutės trobelės, mus šiltai pasitinka vyras. Jis vienas iš nedaugelio vietinių gyventojų. Pastebėjęs mūsų sulūžusias roges, vyriškis geranoriškai pasisiūlo pataisyti. Dirba neskubėdamas. Apskritai žmonės čia niekur neskuba. Jo ramus būdas ir mus užkrečia. Kai sutaiso roges, nuoširdžiai padėkojame ir pasidalijame  keletu minčių iš Biblijos. Paaiškiname, kodėl Dievas leidžia, kad žmonės kentėtų. Jis atidžiai klausosi. Išvažiuodami padovanojame knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? ir žurnalus Sargybos bokštas bei Atsibuskite! Su malonia šypsena veide žmogus padėkoja.

Aplankome dar keletą žmonių. Ima gaubti vakaras, tad sukame link trobelės, kurioje žadame pernakvoti. Tik žiū — prieš mus lapė! Rudas jos kailis baltame sniego fone tarytum liepsnelė. Akimirką laputė sustingsta, gudriu žvilgsniu dirsteli ir neria tolyn. Pradeda snigti — net kelią sunku įžiūrėti. Bet kaip gera, kai pagaliau pamatome savąją trobelę! Užkuriame ugnį ir kambarys pamažu įšyla. Nors ilga kelionė dardančiu sniegaeigiu ir išvargino, esame laimingi.

Vos akis sudėjome, štai jau ir rytas. Ant sniegaeigių susikrauname daiktus ir traukiame į žemumą, važiuojame palei upę iki kitos kalnų trobelės. Čia sutinkame jaunuolį ir paskaitome jam iš Biblijos keletą įdomių eilučių. Paskui jis mielai paaiškina, kaip lengviausia nusigauti iki pagrindinio kelio.

Išaušta paskutinė mūsų kelionės diena. Įvažiuojame į Stabursdaleno nacionalinį parką. Atsiveria nuostabus kraštovaizdis su tolumoje spindinčiais nusnigtais kalnais. Tada išvystame didžiulę šiaurinių elnių bandą. Savo didelėmis kanopomis iš po sniego jie kapsto kerpes, samanas ir ramiai gromuliuoja. Kiek toliau pastebime ant sniegaeigio sėdintį samį. Šis ramiai akimis seka savo elnius. O šalia bandą dar prižiūri ir šuo — sergi, kad gyvūnai būtų krūvoj. Rodos, jis ima uodinėti mūsų pusėn. Tačiau greitai grįžta prie darbo. Piemeniui paliudijame gerąją naujieną. Jis mus draugiškai išklauso.

Grįždami namo mąstome apie kiekvieną sutiktąjį mūsų 300 kilometrų kelionėje. Kokia garbė bent dalele prisidėti prie to, kad geroji naujiena žmones pasiektų net ir šiuose baltuose tyrlaukiuose!

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

© Norway Post