Netrukus pasinėriau į gimnastiką bei kultūrizmą. Po kurio laiko San Leandre (Kalifornijos valstija, JAV) atidariau sporto klubą. Treniravau kultūristus, vienas iš jų netgi laimėjo „Misteris Amerika“ titulą. Tačiau tobulindamas kūną negalėjau užpildyti vidinės tuštumos.

Vienas draugas, kuris lankė mano sporto klubą, žinodamas, jog labai noriu suprasti Bibliją, pasiūlė susitikti su vienu jo pažįstamu. Kitą rytą į mano namų duris pasibeldė Jehovos liudytojas. Keturias valandas į mano klausimus jis atsakinėjo tiesiai iš Biblijos. Paprašiau jo ateiti dar tą patį vakarą. Biblinėmis temomis diskutavome iki išnakčių. Tai, ką sužinojau, mane labai sujaudino, todėl paprašiau, ar negalėčiau kitą dieną lydėti jo tarnyboje po namus. Žiūrėjau susižavėjęs, kaip jis Biblijoje atranda atsakymus į žmonių klausimus. Supratau, kad tą norėčiau daryti ir aš!

Taigi atsisakiau verslo ir su tuo pionieriumi (taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius evangelizuotojus) tarnyboje praleisdavau ištisas dienas. Pasikrikštijau 1948-ųjų gegužę Cow Palace arenoje San Franciske (Kalifornijos valstija). Dar tais pačiais metais pradėjau pionieriaus tarnybą.

Tuo metu paprašiau liudytojų, kad aplankytų mano mamą. Ji buvo imli tiesai, ir greit pati tapo Jehovos liudytoja. Nors namiškiai buvo priešiški, mama daug metų iki pat mirties ištikimai tarnavo Dievui. Daugiau niekas iš mūsų šeimos liudytojais netapo.

1950 metais persikėliau į Grand Džankšeną (Kolorado valstija), kur susipažinau su Bili. Ji buvo gimusi 1928-aisiais ir augo Didžiosios depresijos metais. Jos mama, Mini, kas vakarą prie žibalinės lempos dukrelei skaitydavo Bibliją. Ketverių Bili jau skaitė ją pati ir nemažai pasakojimų mokėjo mintinai. Praeito amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje jos mama, su liudytojais studijuodama Bibliją, sužinojo, kad pragaras yra ne kankinimų vieta, o bendras žmonijos kapas (Mokytojo 9:5, 10). Žmonos tėvai tapo liudytojais.

1949-aisiais Bili grįžo iš koledžo Bostone ir ėmėsi rimtai studijuoti Bibliją. Užuot tapusi mokytoja, ji nusprendė gyvenimą paskirti Jehovos tarnybai. Pasikrikštijo 1950 metais tarptautiniame Jehovos liudytojų kongrese, vykusiame Jankių stadione, Niujorke. Netrukus susipažinome,  susituokėme ir drauge pradėjome visalaikę tarnybą.

Išvykome į Judžiną (Oregono valstija). Čia atradome daug mums brangių draugų. 1953 metais persikėlėme į Grants Pasą (Oregono valstija) padėti ten įsikūrusiai nedidelei bendruomenei. Tais pačiais metais buvome pakviesti į 23-ią Gileado mokyklos kursą. Šioje Jehovos liudytojų mokykloje, esančioje netoli Saut Lansingo (Niujorko valstija) maždaug 400 kilometrų į šiaurvakarius nuo Niujorko, ruošiami misionieriai.

1954 metų gruodį, praėjus penkiems mėnesiams po to, kai baigėme Gileado mokyklą, mudu su Bili dviejų variklių lėktuvu išskridome į Braziliją. Po valandos skrydžio vienas variklis sugedo, bet pavyko saugiai nusileisti Bermudų salose. Po dar vieno avarinio nusileidimo Kuboje ir 36 valandų varginančios kelionės su persėdimais atvykome į Jehovos liudytojų filialą Rio de Žaneire (Brazilija).

Trumpai paviešėję, su dar dviem misionierėmis išvykome į Bauru (San Paulo valstija) atidaryti naujų misionierių namų. Mieste, kuriame gyveno 50 000 žmonių, buvome pirmieji liudytojai.

Kai tik ėmėme skelbti gerąją naujieną po namus, mūsų veiklai pradėjo priešintis katalikų kunigas. Jis sekiojo paskui ir perspėdavo namų šeimininkus mūsų nesiklausyti. Tačiau per keletą savaičių viena didelė šeima, su kuria studijavome Bibliją, priėmė tiesą ir vėliau pasikrikštijo. Studijuoti Bibliją greit panoro ir daugiau žmonių.

Vienas pasikrikštijusios šeimos giminaitis buvo žinomo klubo prezidentas. Jo pasiteiravau, ar negalėtume klubo patalpose surengti suvažiavimo. Vietos kunigui pareikalavus nutraukti sutartį, prezidentas susitiko su klubo nariais ir pareiškė: „Jei nutrauksite sutartį, atsistatydinu!“ Suvažiavimui rengti neliko kliūčių.

Kitais metais, 1956-aisiais, buvome pakviesti į srities kongresą Santose (San Paulo valstija). Į jį traukiniu važiavo beveik keturiasdešimt mūsų bendruomenės narių. Kai sugrįžome į Bauru, radau paskyrimo laišką tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju — lankyti Jehovos liudytojų bendruomenes. Taip prasidėjo beveik 25 metus trukusi tarnyba Brazilijoje, kurios metu skersai išilgai išvažinėjome šią didelę šalį.

Tais laikais keliauti nebuvo lengva. Ilgainiui autobusais, traukiniais, furgonais, dviračiais ar pėsčiomis išmaišėme visą kraštą. Vienas pirmųjų miestų, kur lankėmės, buvo Žau (San Paulo valstija). Ten mus užsipuolė kunigas.

„Kokią teisę turite skelbti mano avims?!“ — šaukė jis.

„Jos ne jūsų, — atsakėme, — jos Dievo.“

Kartą, kai susiruošėme rodyti filmą apie pasaulinį skelbimo darbą „Naujojo pasaulio visuomenė darbuojasi“, kunigas suagitavo parapijiečius, kad mus užpultų. Apie tai tuoj pat pranešėme policijai. Kai jis su visu būriu atvyko prie kino teatro, juos pasitiko policininkai su užtaisytais ginklais. Daugybei žiūrovų filmas labai patiko.

Anais laikais panaši religinė neapykanta ir priešiškumas tvyrojo visur, kur tik benuvykdavome.  Pavyzdžiui, Bruskėje netoli Blumenau (Santa Katarinos valstija) susipažinome su dviem pionierėmis, kurios tarnyboje susidūrė su dideliu priešiškumu. Bet už jų ištvermę ir atkaklumą buvo gausiai atlyginta. Dabar, po daugiau kaip penkiasdešimties metų, tame regione yra per šešiasdešimt aktyvių bendruomenių, ir netoli Itažai miesto pastatyta graži suvažiavimų salė.

Ypač į atmintį įstrigo malonios dienos, praleistos su bendratikiais rengiant didelius kongresus. Praėjusio šimtmečio aštuntame dešimtmetyje man teko garbė būti kongreso prižiūrėtoju didžiuliame Morumbi stadione. Į beveik šimtą artimiausių bendruomenių išsiuntėme laiškus, iš kiekvienos jų kviesdami po dešimt savanorių valyti stadioną vakare prieš kongresą.

Pasibaigus futbolo rungtynėms, kai kas laidė replikas: „Tik pažiūrėkite į tas moterėles su šepečiais ir šluostėmis.“ Tačiau iki vidurnakčio stadionas buvo švarutėlis! Vadybininkas nusistebėjo: „Mano darbuotojams tai padaryti būtų prireikę visos savaitės, o jums užteko vos kelių valandų!“

1980 metais mirė mano tėvas. Netrukus po to grįžome į Jungtines Valstijas rūpintis mama, kuri gyveno Frimonte (Kalifornijos valstija). Susiradome darbą vakarais valyti patalpas ir portugalų bendruomenėje tęsėme pionierišką tarnybą. Vėliau persikėlėme netoli San Vokino slėnio ir skelbėme portugališkai kalbantiems žmonėms didžiuliame regione nuo Sakramento iki Beikersfildo. Dabar Kalifornijoje yra apie dešimt portugališkų bendruomenių.

1995-aisiais, mirus mano mamai, persikėlėme į Floridą, kur rūpinomės Bili tėvu iki pat jo mirties; mama buvo mirusi jau anksčiau, 1975-aisiais. 2000 metais apsigyvenome sausringoje plynaukštėje Kolorado valstijos pietvakariuose ir tęsėme visalaikę tarnybą, skelbdami Amerikos indėnams navahų ir jutų rezervacijose. Liūdna, tačiau 2014 metų vasarį Bili mirė.

Koks laimingas esu, kad daugiau kaip prieš 65 metus sutikau Jehovos liudytoją, kuris į daugybę mano klausimų atsakė tiesiai iš Biblijos! O ypač džiaugiuosi tuo, kad patikrinęs visa, ką jis man kalbėjo, įsitikinau, jog to tikrai moko Biblija. Todėl tarnaudamas Dievui patyriau gyvenimo pilnatvę.