Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

NUMERIO TEMA | VYRIAUSYBĖ, KURIAI VALDANT NEBEBUS KORUPCIJOS

Korupcija valdžioje — visuotinė problema

Korupcija valdžioje — visuotinė problema

Korupcija apibrėžiama kaip piktnaudžiavimas valdžia, siekiant asmeninės naudos. Toks reiškinys žinomas nuo seno. Pavyzdžiui, Biblijoje randame įstatymų, kuriais draudžiamas kyšininkavimas sprendžiant teismines bylas. Iš to akivaizdu, kad tokių nesąžiningumo atvejų būta jau prieš daugiau kaip 3500 metų (Išėjimo 23:8). Aišku, korupcija — tai ne tik kyšininkavimas. Korumpuoti pareigūnai kartais pasisavina kokio turto, pasinaudoja paslaugomis, kurios jiems nepriklauso, ar net grobsto lėšas. Be to, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, proteguoja draugus ir giminaičius.

Nors korupcijos apraiškų pasitaiko bet kokioje organizacijoje, korupcija valdžioje, regis, padaro daugiausia žalos. Kaip tarptautinė antikorupcinė organizacija Transparency International skelbia 2013 metų biuletenyje Global Corruption Barometer, visame pasaulyje laikomasi nuomonės, kad labiausiai korumpuotos yra penkios institucijos: politinės partijos, policija, valdžios pareigūnai, įstatymų leidžiamasis organas ir teismų sistema. Štai keli pavyzdžiai.

  • AFRIKA. 2013 metais Pietų Afrikos Respublikoje korupcija buvo apkaltinti apie 22 000 pareigūnų.

  • PIETŲ AMERIKA. 2012 metais Brazilijoje už visuomeninių lėšų naudojimą politinei paramai užsitikrinti buvo nuteisti 25 asmenys, tarp jų — buvęs prezidento administracijos vadovas, antras pagal įtakingumą asmuo šalyje.

  • AZIJA. Seule (Pietų Korėja) 1995 metais, sugriuvus prekybos centrui, žuvo 502 žmonės. Nustatyta, jog, papirkus miesto valdžią, rangovams buvo leista naudoti kitos stiprumo klasės cementą ir taip pažeisti saugumo taisykles.

  • EUROPA. Pasak Europos Komisijos vidaus reikalų komisarės Sesilijos Malmstriom (Cecilia Malmström), „[korupcijos mastai Europoje] tiesiog sukrečiantys [...] Akivaizdu, jog korupcijai sustabdyti politikai stokoja iniciatyvos“.

Korupcija vyriausybėje giliai įleidusi šaknis. Antikorupcinių priemonių ekspertė, ekonomikos mokslų daktarė profesorė Siuzan Rouz-Akerman (Susan Rose-Ackerman) teigia, jog bet kokia reforma iš kiekvienos valdžios pareikalautų „esminių pokyčių šalies ūkio politikoje“. Padėtis atrodo beviltiška, tačiau Biblijoje kalbama apie dar didesnius pokyčius, kurie ne tik įmanomi, bet ir iš tiesų įvyks.