Sesė Barbara Osmyk-Urban gyvena Žešuvo mieste, Lenkijoje, ir viena pati augina 10-metį Jakubą ir 8-metę Niną. Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą su savo vaikais ji ne kartą kalbėjosi, kaip svarbu būti svetingiems, atjausti tuos, ką ištiko nelaimė. Neseniai šias pamokas vaikai galėjo pritaikyti praktiškai – nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Ukrainoje kilo karas, savo namų duris šeima jau atvėrė daugiau nei 20 brolių ir sesių.

Jehovos liudytojai Lenkijoje ir kitose šalyse mielai priima nuo karo baisumų bėgančius bendratikius iš Ukrainos ir suteikia jiems visokeriopą pagalbą. Iki šiol į Lenkiją iš Ukrainos perbėgo daugiau kaip 11 000 Jehovos liudytojų. Vykstant karui ukrainiečiai vyrai, kurių amžius nuo 18 iki 60 metų, iš šalies neišleidžiami. Viena iš išimčių – vyrai, turintys tris ar daugiau nepilnamečius vaikus.

„Broliai ir sesės, atbėgę iš Ukrainos, mums yra kaip šeimos nariai“, – sako Barbara. Panašiai jaučiasi ir jos vaikai. Jakubas ir Nina mielai užleido savo kambarius atvykusiems bendratikiams. Nors jų kalbos ir nemokėjo, savo jausmus išreiškė šypsena, ašaromis, apsikabinimais. Vėliau, kai bendratikiai išvyko, Jakubas mamai pasakė, kad dabar namuose per tylu ir reikia, kad pas juos vėl atvažiuotų broliai ir sesės.

Broliai Lukašas Cholevinskis ir Rafalas Jankovskis pasisiūlė vežioti į Ukrainą humanitarinę pagalbą. Broliai pasakojo, kad prie sienos kaskart mato daugybę verkiančių moterų ir vaikų, kurie tikisi pagaliau pasiekti saugesnę vietą. Lukašas sako: „O kai sutinkame mūsų brolius ir seses, jų veiduose matome šypsenas. Tai nenustoja mūsų stebinti.“

Kelionė į Ukrainą ir atgal gali užtrukti iki keturių valandų. Kai pagalbos siuntos pristatomos, vietiniai broliai jas paskirsto po visą šalį. Nors kelionės į Ukrainą gana pavojingos, savanorių netrūksta. Kaip sako Rafalas, „padėti bendratikiams yra didelė garbė“.

Sesė Elžbieta Ustšycka, gyvenanti Žešuve, pasakoja, kaip jautėsi priimdama bendratikius iš Ukrainos: „Niekad nepamiršiu, kaip vidurnaktį bendruomenės vyresnieji atvežė į mano namus šeimas su miegančiais vaikais ant rankų. Tas vaizdas ilgam įstrigo mano atmintyje.“

Vienas iš nenuilstamai triūsiančių vyresniųjų – Baltromejus Figura. Jis su žmona Estera nuo pasienio punkto ar iš traukinių stoties parveža bendratikius. Kartais jiems užleidžia visą savo butą ir, kai turi galimybę, paremia juos materialiai.

„Esame viena didelė šeima, – sako Baltromejus. – Su broliais ir sesėmis jaučiamės labai artimi. Pasisiūlę padėti bendratikiams galime iš arti matyti, kaip Jehova jais pasirūpina.“

Mūsų bendratikiai Lenkijoje jau paruošė daugiau kaip 23 000 paketų su maistu, higienos priemonėmis ir kitais būtinais dalykais.

Esame tikri, kad dosniaširdžių brolių ir sesių rankomis Jehova ir toliau rūpinsis mūsų bendratikiais iš Ukrainos (Patarlių 11:24; Romiečiams 12:13).